Kauno aeroklubo 50-mečio mozaika. III dalis

Interviu su Algimantu Ženteliu, dabartiniu Kauno aeroklubo direktoriumi ir 1998-2008 m., 2020 – iki dabar einančiu Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidento pareigas.

Kauno aeroklubui vadovaujate nuo 1995-ųjų, taigi, daugiau kaip ketvirtį amžiaus. Koks klubas buvo, jums pradėjus dirbti?

Algimantas  Žentelis 2021 m. O. Valkauskienės nuotrauka

Tuomet buvo tik penkeri metai, kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybė. Kauno aeroklube aktyviai dalyvauju nuo 1985-ųjų, tad ir Sąjūdis, ir Nepriklausomybės paskelbimas, ir šalies ekonominė blokada, ir kiti tų metų reikšmingi įvykiai buvo ką tik praskriejusi dabartis. Kūrėsi valstybės valdymo, gynimo institucijos ir Kauno aeroklubo nariai aktyviai dalyvavo tuose procesuose. Bendradarbiavome su Karinėmis oro pajėgomis, kūrėme planus, svajojome, kad tarptautinėse varžybose Lietuvos garbę gintų pilna trijų lakūnų komanda. Pagrindiniai tuometinio klubo „varikliai“ buvo lakūnai akrobatai Aloyzas Cibarauskas, Antanas Marčiukaitis, Eugenijus Raubickas. Manau, kad mano pirmųjų vadovavimo metų akordu buvo Pasaulio lietuvių žaidynių akrobatinio skraidymo varžybų organizavimas Kaune.

 

Kokius pagrindinius tikslus išsikėlėte prieš tapdamas Kauno aeroklubo vadovu ir ar pavyko juos įgyvendinti? Jei ne, tai kodėl?

Pagrindinis tikslas buvo įsiveržti į tarptautinius vandenis su pilna trijų lakūnų komanda (komandą sudarydavo tik vyrai), nes tuomet Europos ir pasaulio čempionatuose dalyvaudavo vienintelis Jurgis Kairys. Pirmas bandymas nepavyko – 1994 m. Vengrijoje vykusiame pasaulio čempionate dalyvavo tik Jurgis Kairys ir Algimantas Jurgelevičius, o Onutė Motiejūnaitė varžėsi moterų įskaitoje.

Rankų nenuleidome ir kartu su Aloyzu Cibarausku toliau siekėme užsibrėžto tikslo. Deja, ir vėl ... 1995 m. Pasaulio Advanced (standartinės kategorijos) čempionatas vyko Pietų Afrikoje. Trūko ir finansinių galimybių, ir logistinės patirties, kad į varžybas nugabentume lėktuvą, nuvyktų komanda, kurios pasiruošimui taip pat trūko lėšų. Tačiau tais metais pavyko išsiųsti Algimantą Jurgelevičių į Čekijoje vykusį Europos Unlimited (aukščiausios kategorijos) čempionatą. Jurgis Kairys jame nedalyvavo, o paruošti pilną komandą nebuvo jokių šansų. 

 

1995 m. Aleksote vykusių Pasaulio lietuvių žaidynių akrobatinio skraidymo varžybų dalyviai. Iš A. Žentelio archyvo

Dar pamatėme, kad su mūsų turimu lėktuvu „Jak-55M“ dėl aukštesnių vietų Unlimited čempionatuose nepasigalynėsi. Vėl pradėjome ruoštis standartinės klasės (Advanced) pasaulio čempionatui. Jis 1997 m. surengtas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Varžytis už Atlanto mūsų komandai dar buvo nepasiekiami toliai. Tie metai paženklinti ir didžiule netektimi – rugpjūčio 29 d., pilotuodamas lėktuvą „Jak-55M“ žuvo Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas Aloyzas Cibarauskas,. Tai buvo didžiulė netektis mūsų sporte.

Atsigavome tik po metų ir jau 1999-taisiais Pasaulio Advanced (standartinė klasė) čempionate Čekijoje pirmą kartą Lietuvos garbę gynė pilna komanda (Antanas Marčiukaitis, Petras Jurgionis, Liutauras Džiužas) ir iškovojo aukštą 4 vietą. Taip buvo pasiektas pirmas tikslas.

Unlimited komanda D. Išganaitis, P. Jurgionis, A. Marčiukaitis prieš išvykstant į Pasaulio čempionatą JAV 2003 m. Iš A. Žentelio archyvo

Vėliau, Vytauto Lapėno iniciatyva į Lietuvą atgabentas lėktuvas „Su-29“ leido suburti Unlimited komandą (Vytautas Lapėnas, Leonas Jonys, Antanas Marčiukaitis), kuri 2001 m. pirmą kartą dalyvavo pasaulio čempionate Ispanijoje. Tais pačiais metais Lietuvos Advanced komanda – Eltonas Meleckis, Petras Jurgionis ir Darius Išganaitis – Europos čempionate Vengrijoje iškovojo antrą vietą. Lietuva gavo teisę organizuoti Europos Unlimited čempionatą, kuris, 2002 m. surengtas Panevėžio Įstros aerodrome. Jame  Lietuvos  komanda (V. Lapėnas, A. Marčiukaitis, D. Išganaitis, P. Jurgionis) užėmė trečią vietą.. Tai buvo jėga!

2003 m. Lietuvos Unlimited komanda (A. Marčiukaitis, D. Išganaitis ir P. Jurgionis) jau išvyko į pasaulio čempionatą JAV ir ten buvo ketvirti! Lietuvai vėl buvo suteikta teisė organizuoti Europos aukščiausio lygio čempionatą, kuris 2004 m. vyko Kauno istoriniame S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome. Lietuvos garbę gynę V. Lapėnas, A. Marčiukaitis P. Jurgionis užėmė 4-tą vietą ir įsitvirtino tarp 5 stipriausių komandų  pasaulyje.

Mūsų garbingas S. Dariaus ir S. Girėno prizas buvo įtrauktas į svarbiausių pasaulio akrobatinio skraidymo trofėjų sąrašą šalia Aresti ir kitų prestižinių taurių. Jis iki šiol yra įteikiamas šalies komandai, nugalėjusiai Europos Unlimited kategorijos čempionate. 

Prie visų šių pasiekimų labai daug prisidėjo Kauno aeroklubas ir jo nariai. Dar galiu paminėti 2007 m. Lietuvoje įvykusią FAI akrobatinio skraidymo sporto visų šalių atstovų ataskaitinę-rinkiminę konferenciją, kurioje dalyvavo FAI prezidentas Pierre Portman ir FAI generalinis sekretorius Max Bishop. Gaila, bet šiandien Unlimited komandos neturime, negaunant jokios valstybės paramos tokią komandą išlaikyti buvo per sunku. 

Lietuvos  Advanced komanda. E. Meleckis, D. Išganaitis, P. Jurgionis, V. Tautkevičius  2001 m. Iš A. Žentelio archyvo

Advanced komanda, susibūrusi apie skraidantį trenerį Eltoną Meleckį ir pasiekusi neblogų rezultatų, gyvuoja iki šiol, tačiau be valstybės paramos ir jai labai sunku. Sunku ir visiems Lietuvos aeroklubams, nes politikai ir valstybės institucijos, atsakingi už sportą, nesugeba suderinti besikeičiančių įstatymų taip, jog jie nekenktų sporto organizacijoms ir sporto vystymui.

Kokia klubo vadovo kasdienybė? Kas džiugina ir su kokiais sunkumais susiduriate? 

Kiekvieno aeroklubo vadovo kasdienis rūpestis – iš kur gauti lėšų organizacijos, sporto bazės, inventoriaus priežiūrai ir išlaikymui, o tuomet jau atsiranda rūpestis, kaip sudaryti bent kiek palankesnes sąlygas klubo nariams skraidyti, mokytis ir treniruotis, siekiant sportinio meistriškumo. 

Džiugina tai, kad per trisdešimt metų aviacijos sporto entuziastų ir specialistų dėka pavyko išsaugoti aviacijos sporto bazes ir inventorių, tačiau sporto klubų veiklos teisinio reguliavimo pokyčiai per tuos dešimtmečius juos taip suvaržė ir apmokestino, kad beveik neliko galimybių vidutines pajamas gaunantiems lietuvaičiams užsiimti aviacijos sportu. Todėl turim labai mažai jaunimo, nėra atrankos, sudarant aukšto sportinio meistriškumo komandas ir į varžybas važiuoja tik tie, kas turi pinigų arba susiranda rėmėjų.

Švenčiant Kauno aeroklubo 25-metį aviatoriai iš akmenų sudėjo Atminties piramidę O. Valkauskienės nuotrauka

Stipresni klubai patys sukuria lengvatines sąlygas savo perspektyviausiems nariams treniruotis, bet ir tų aeroklubų galimybės visaip mažinamos, nes valstybės sporto politika nukreipta į tokių klubų naikinimą tikrąja to žodžio prasme. Kaip tuomet paaiškinti bandymus atimti panaudos pagrindais naudotas ir išsaugotas sporto bazes bei pasiūlymus jas išnuomoti? Kaip tai gali prisidėti prie aviacijos sporto prieinamumo visiems? Visiškai nesuprantama, kaip asociacijų ūkinės veiklos, siekiant išlaikyti sporto bazes ir inventorių tinkamais sportui visus metus, vertinamas kaip neleistina komercija, jas sulyginant su pelno siekiančiais subjektais. Tai tas pats, kaip sporto klubui duoti gerą sportinį žirgą, tik maišą avižų jo išlaikymui ir drausti klubui pačiam užsidirbti šiuo žirgu pavedžiojant vaikus ir suaugusius po maniežą už pavadžio, siekiant, kad tas žirgas būtų sotus, prižiūrėtas, o sportininkai galėtų juo treniruotis ir dalyvauti varžybose...Visi planai prasideda nuo svajonės kažką pasiekti, padaryti kažką gero ir prasmingo Lietuvai.

Visų pirma, tai labai priklausys nuo to, ar pavyks išspręsti teisines problemas, kurios iškyla valstybei perdavus aeroklubų turtą savivaldybėms. Ar pavyks teisininkams suderinti sporto klubų veiklos vertinimą taip, kad jie galėtų patys padėti žmonėms, užsiimantiems aviacijos sportu, o ne perkeltų vis didėjančią finansinę naštą ant sportininkų pečių? 

Kiek narių vienija Kauno aeroklubas, kas sudaro branduolį, kiek ir kokių turite lėktuvų? 

ANBO lakūnai Robertas Noreika, Rolandas Paksas, Antanas Marčiukaitis, Algimantas Žentelis žemėje  O. Valkauskienės nuotrauka

Kauno aeroklubo veikloje 2021 m. dalyvavo 68 klubo nariai. Branduolį sudaro apie 25 aktyviausi nariai. Klubas turi 4 skraidančius ir 4 tinkamus remontui „Jak“ tipo lėktuvus, kiti – tai atsarginių dalių fondas. Turim vieną pradinio mokymo lėktuvą  „Cessna-150“ ir vieną ultralengvą lėktuvėlį „Apollo Fox“, kuris pastaruoju metu  labai populiarus ne tik skraidymams, bet ir mokymui. Aeroklube yra narių, turinčių aviaciniam turizmui ir privatiems skraidymams tinkamus nuosavus lėktuvus, kuriais dalijasi  ir su kitais klubo nariais. Tačiau akrobatinio skraidymo sportui tinkami tik klubo „Jak“ tipo lėktuvai.

Dabar kiekvienas jaunuolis gali tapti lakūnu, tik reikia noro, sveikatos ir pinigų. Ar sulaukiate norinčių užsiimti akrobatiniu lėktuvų sportu ir ko reikia siekiant įgyvendinti šią svajonę?

Tikrai taip, norinčių sulaukiame. Tačiau norint tapti lakūnu noro ir geros sveikatos nepakanka, reikia ir pinigų arba rėmėjų, kurie tuos pinigus skirtų. Norinčių išmokti skraidyti tikrai sulaukiame, tačiau pradėjus mokytis, labai daug atkrenta. Priežastys įvairios: išvyksta į užsienį, pasikeičia finansinė padėtis, sukuria šeimą, pradeda statytis namą ir panašiai. Tuomet skraidymai nutrūksta, ar atsiranda ilgos pertraukos. Atitolsta ir piloto licencijos gavimas, o akrobatiniu skraidymu galima užsiimti tik jau turintiems licenciją. Ypač sunku jaunimui, kuris neturi pinigų pastoviai treniruotis ir tobulėti. Dažnas, kad ir gabus, tačiau taip ir lieka pradinėje meistriškumo stadijoje. Aeroklubas galėtų jiems padėti, tačiau ir jis turi turėti galimybes generuoti tokius resursus. Deja, valstybės institucijos, formuojančios sporto politiką, tokių galimybių aviacijos sporto klubams nekuria ir su mumis nesitaria, todėl visa finansinė našta pakimba ant sportininkų pečių. 

Esate vienas iš garsiosios akrobatinių skrydžių grupės ANBO, džiuginančios žmones įspūdingais skrydžiais, pilotų. Visiems jau per 60-dešimt. Gal ruošiate sau pamainą?

ANBO grupė ore O. Valkauskienės nuotrauka

Tokiame amžiuje – pati didžiausia patirtis. Kažkuriame pasaulio aukščiausio lygio čempionate nugalėjo 60-metis pilotas, o mūsų legendinis lakūnas Vladas Drupas savo akrobatiniais čekiškais lėktuvais „Zlin-326“ kilpas raitė net būdamas 96-erių. Tad ir mes su grupe ANBO dar paskraidysim ir Lietuvoje, ir kitose šalyse. Pamainos labiausiai reikia akrobatinio skraidymo sportui, o tie lakūnai, kurie varžybose pasieks atitinkamą sportinį meistriškumą, galės prisijungti ir prie mūsų grupės. Viskam reikia laiko, sunkiausia būna pirmus keturiasdešimt metų...

Pafantazuokime... Koks bus Kauno aeroklubas po dešimties, dvidešimties  metų?

Kaunas išliks patrauklus dėl savo istorinio S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo, dėl paties miesto dydžio ir galimybių. Šis aerodromas traukia visas pilotų mokyklas, privačius Lietuvos ir užsienio pilotus. Jis netrukus pradės traukti ir verslo klasės lėktuvus, tuomet daugės tokių verslo skrydžių. Manau, kad su akrobatiniais skrydžiais mes vėl grįšime į Pociūnų aerodromą, tačiau Kauno aeroklubo ateitis dabar yra Prienų savivaldybės rankose. Jei bus priimti blogi sprendimai, klubui bus sunku išsilaikyti ir akrobatinio skraidymo sportas pasibaigs su paskutiniais tokią kvalifikaciją turinčiais lakūnais. Šiandien, deja, tokia rizika egzistuoja, nes šio sporto vystyme į mūsų patirtį neatsižvelgia sprendimus priimantys politikai. Tikiuosi, sveikas protas nugalės ir pasitikėjimas vieni kitais sugrįš. Jei politikai su aviacijos sporto specialistais stengsis vienas kitam padėti, o ne trukdyti, tuomet bus surasti sprendimai, kurie padės sporto klubams patiems generuoti lėšas ir sudaryti žmonėms galimybes užsiimti aviacijos sportu ir taip tobulėti.  

Kada ir kaip planuojate paminėti Kauno aeroklubo 50-metį?Ko palinkėtumėte sau, savo bendražygiams, visiems aviatoriams?

Kauno aeroklubo angaras su bendrabučiu Pociūnuose. Nuotrauka O. Valkauskienės

Kol kas didelių šventinių planų nelabai galim kurti, nes sporto bazė ir visas aviacinis turtas, kurį ir šiandien tenka saugoti ir rūpintis juo, vis dar neperduotas mums panaudai, kaip kad buvo žadėta, tad ir nuotaikos tikrai ne šventinės. Viliuosi, kad viskas gali pasikeisti į gerąją pusę. Tad linkiu visiems ir sau kantrybės ir nepadaryti klaidų šiuo sudėtingu laikotarpiu. Bendražygiams norėčiau įžiebti viltį, jog bus geriau, o kitiems norėčiau palinkėti, kad darydami mums „geriau“, nepadarytų blogiau.