Valstybių vėliavos ir jų atvaizdai kosmose (I dalis)

Norint suprasti vėliavų, jų atvaizdų pabuvojimo kosmose prasmę ir vertę reikėtų gerai susipažinti su įspūdingais jų kiekiais, kurie daugiau kaip 60 metų įvairiais būdais buvo ir tebėra ten skraidinami.

Teko perversti dešimtis kosmoso tema rašančių internetinių portalų puslapių, taip pat peržiūrėti šimtus nuotraukų. Iš perskaitytos medžiagos galima būtų parašyti netrumpą apsakymą netgi su detektyvo elementais.

Kosminės eros pradžioje jokie valstybiniai simboliai nebuvo naudojami. Nebuvo jų 1946 metų spalio mėnesį ant pirmųjų JAV raketų „V-2 Nr. 12“ ir „V-2 Nr. 13“ (iš nacistinės Vokietijos po II pasaulinio karo perimti trofėjai), viršijusių 100 km aukštyje esančią kosmoso ribą.

TSRS vėliavėlės atvaizdas ant kosmonauto skafandro skraidė „nelegaliai“ ir tai būtų ilgiausiai naudotas nebeegzistuojančio valstybinio darinio simbolis kosmonautikos istorijoje.

Sutapimas, kad vėliavų tyrinėjimo mokslo terminas „veksikologija“ atsirado 1957 metais, kai tų pačių metų spalio mėnesį TSRS į kosmosą iškėlė pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą, ant kurio nebuvo jokio valstybinio simbolio.

Veksilològija (lot. vexillum – vėliava), pagalbinė istorijos mokslo šaka, tirianti vėliavas, jų išvaizdą ir paskirtį, kurianti vėliavų mokslines teorijas. Iki 20 a. 6 dešimtmečio buvo heraldikos dalis. Veksilologijos pradininku laikomas Whitney Smithas (JAV), 1957 metais įvedęs veksilologijos terminą. https://www.vle.lt/straipsnis/veksilologija/

TSRS herbo atvaizdas ant kosminių aparatų buvo pradėtas naudoti Mėnulio misijoje „Lunochod“ (nuo 1970 metų) ir, žinoma, buvo dedamas ant kosmonautų kostiumų (nuo 1961 metų). Vėliavų atvaizdai TSRS kosminiuose skrydžiuose atsirado prasidėjus „Interkosmoso“ programai, o pirmas toks skrydis įvyko 1978 metų kovo 2 dieną. Rusijos simbolika buvo pradėta naudoti tik po 1991 metų gruodžio 26 dienos, kai buvo likviduota TSRS.

Istorijoje yra tik vienas atvejis kai žmogus kilo į kosmosą iš vienos valstybės su tos valstybės pilietybe, o į Žemę grįžo 1992 metų kovo 25 dieną, nusileisdamas su nebeegzistuojančia pilietybe jau kitoje valstybėje, nepriklausomame Kazachstane. Tai buvo kosmonautas Sergejus Krikaliovas, išbuvęs kosmose dvigubai ilgiau, nei buvo planuota. Pašmaikštaujant galima teigti, kad 3 mėnesius TSRS vėliavėlės atvaizdas ant kosmonauto skafandro skraidė „nelegaliai“ ir tai būtų ilgiausiai naudotas nebeegzistuojančio valstybinio darinio simbolis kosmonautikos istorijoje.

Pirmoji vėliava pasaulyje pabuvojo kosmose 1961 metų gegužę.

JAV daugiausiai kartų demonstravo savo šalies vėliavą

Daugiausiai įvairių galimybių pademonstruoti kosmose savo šalies vėliavą turėjo JAV. Amerikiečiams išradingumo ir verslumo visada buvo galima pavydėti, todėl nenuostabu, kad iš karto prasidėjus JAV kosmoso programoms vėliavos, vėliavėlės, ženklai ir kitokie smulkūs daiktai įvairiausiais būdais ir progomis buvo pradėti skraidinti į kosmosą.

Besidomintiems šia tema verta paskaityti „Vėliavų biuletenyje“ Nr. 230 išspausdintą straipsnį „Flags in Space: NASA Symbols and Flags in the U.S. Manned Space Program”, o taip pat 25-ąjam Tarptautiniam veksikologijos kongresui pateiktą pranešimą „A Shuttle Full of Flags: Use of Flags in the Space Shuttle Program“.

Pirmoji nedidelė JAV vėliava skridusi du kartus į kosmosą. (NASA Džonsono kosminių skrydžių centro nuotr.)

Pirmoji vėliava pasaulyje pabuvojo kosmose 1961 metų gegužę Alano B. Šepardo (Alan B. Shepard) „Mercury-Redstone 3“ suborbitinio skrydžio metu. 58,42 x 91,44 cm .medžiaginė vėliava buvo gauta iš „Cocoa Beach“ mokyklos, esančios netoliese Kanaveralo kyšulio (Florida). Ji buvo suvyniota į vielų ryšulį ir įdėta į erdvėlaivį  „Freedom-7“. Šepardas net nežinojo, kad vėliava skrido kartu iki kol pasibaigė jo misija. Ta pati vėliava vėl išskriejo į kosmosą 1995 metais su erdvėlaiviu „STS-71“ paminint 100-ąją amerikiečių įgulų misiją. Tuo pačiu buvo pažymėtas pirmasis JAV erdvėlaivio prijsijungimas prie Rusijos kosminės stoties „Mir“. Tai pirmoji pasaulyje du kartus į kosmosą skridusi vėliava. Antrą kartą taip buvo padaryta su „Apollo 17“ vėliava, nuskraidinta į Mėnulį.

Klaidingai ilgai net ir Jungtinėse valstijose buvo manoma, kad NASA vėliavų kėlimą į kosmosą pradėjo pirmasis JAV astronautas Alanas Šepardas 15 minučių trukmės kosminio skrydžio metu. Tiesa būtų tik tuo atveju, jei kalbėtume apie vėliavą, skraidintą pilotuojamo skrydžio metu. Tačiau iki šio skrydžio nuo 1959 metų JAV vykdė slaptą žvalgybos programą „Corona“. 

Išsamesnį tos programos veiklų aprašymą apie tai, kaip devyniais mėnesiais anksčiau už A. Šepardą buvo skraidinama vėliava galima paskaityti 2020 metų rugpjūčio 20 dienos portalo „CollectSPACE“ straipsnyje „Pirmoji amerikietiška vėliava skrido ir grįžo iš orbitos prieš 60 metų”. Iš čia galima sužinoti, kaip buvo skraidinami žvalgybiniai kosminiai aparatai „Discoverer“.

Daugumos jų misijos baigdavosi nesėkme, o į kai kuriuos iš jų buvo įdedamos JAV vėliavos. Ir tik 1960 metų rugpjūčio 18 dieną pirmą kartą po TSRS slaptų teritorijų žvalgybinės misijos aparatas grįžo sėkmingai. Jame buvo 61 x 90 cm JAV vėliava, kuri po skrydžio siaurame rate buvo parodyta tuometiniam JAV prezidentui Dvaitui Eizenhaueriui. Prezidentas pasidžiaugė ir tuo, kad pirmą kartą į kosmosą buvo nuskraidinta jau 50 žvaigždučių turinti JAV vėliava (aut. pastaba – tais metais prie JAV prisijungė Havajai). Paskutinį kartą ši vėliava visuomenei buvo demonstruota 2011 metais ir vėliau grąžinta saugojimui į Prezidento Eizenhauerio bibliotekos archyvą, Kanzaso valstijoje.

Pirmą kartą JAV vėliavos atvaizdas ant kosminių prietaisų išorės buvo pradėtas dėti tik „Merkurijaus“ programos metu. Tai buvo galima pamatyti 1962 metų vasario 20 dieną ant kapsulės „Friendship-7“, su kuria JAV astronautas Džonas H. Glenas (John H. Glenn) apskrido aplink Žemę ir tapo pirmuoju JAV astronautu, atlikusiu orbitinį skrydį.

JAV vėliavėlė prieš tolimą kelionę su „Voyager 1‘ už Saulės sistemos ribų. Žemiau matomos auksu dengtos varinės plokštelės su įrašyta įvairia informacija apie Planetą Žemę.

(NASA Džonsono kosminių skrydžių centro nuotr.)

Vėliavėlės ir vėliavų atvaizdai Saulės sistemoje ir už jos ribų

JAV vėliavėlės ir/arba jų atvaizdai yra nukeliavę į visas aštuonias planetas, į nykštukines planetas ir asteroidus, kurias į ten nugabeno didžiulis NASA robotizuotų tyrinėjimams skirtų aparatų laivynas. Keturios JAV vėliavos su aparatais „Pioneer 10“, „Pioneer 11“, „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ jau paliko mūsų Saulės sistemą, o penktoji su „New Horizons“ ją paliks apie 2040 metus. 

Perkopiant 2021 metams į 2022-uosius (UTC laikas) atstumai nuo Žemės iki šių aparatų buvo tokie:

-    „Pioneer 10“ skrenda nuo 1972 03 02 - 19317329424 km;
-    „Pioneer 11“ skrenda nuo 1973 04 06 - 16128327851 km;
-    „Voyager 1“ skrenda nuo 1977 09 05 - 23297976226 km; (jame yra toliausiai nuo Žemės nuskraidinta valstybės vėliavėlė);
-    „Voyager 2“ skrenda nuo 1977 08 20 - 19416832944 km;
-    „New Horizons“ skrenda nuo 2006 01 19 - 7933256222 km.

Elono Musko lenktyninis automobilis „Tesla“ su manekenu tolsta nuo Žemės. („SpaceX“ nuotr.)

Šiuo metu Saulės sistemoje skrieja šie JAV aparatai, paženklinti vėliavos atvaizdu ir startuojant Naujiems metams (UTC laiku) atstumai nuo Žemės (aut. pastoviai kinta priklausomai nuo skrydžio trajektorijos formos) iki jų buvo:

-    „SpaceX Roadster (Starman)“ (Elono Musko lenktyninis automobilis „Tesla“ su manekenu skrenda nuo 2018 02 06) - 361894809 km (vienintelis aparatas, priklausantis privačiai kompanijai);
Pastaba: su "SpaceX“ logotipu JAV ženklo aparate nepavyko nustatyti.

-    Saulės zondas „Solar Parker Probe“ skrenda nuo 2018 08 12 - 242859684 km;

-    asteroidui „Didymos“ priklausančio mažyčio palydovo „Didymoon“ skrydžio trajektorijos pakeitimo eksperimento kosminis aparatas „DART“ kartu su italų gamintu 6U dydžio nanopalydovu „LICIACube“ skrenda nuo 2021 11 24. Šiuo metu atstumas iki tikslo yra virš 440 mln. km (dėl artėjančių trajektorijų atstumas ženkliai mažėja), o po metų, kai bus pasiektas kelionės tikslas, aparatą nuo Žemės skirs 11,5 mln. km. 

Nuo 2018 metų spalio 20 dienos link Merkurijaus skrieja paženklintas EKA ir JAXA logotipais būsimas dirbtinis planetos palydovas „BepiColombo“, kurio atstumas nuo Žemės (2021 12 31 24:00 UTC laiku) buvo 236192351 km.

Saulės sitemos viduje iki asteroidų yra skridę 2 Japonijos zondai, paženklinti Japonijos vėliavos atvaizdu. 2003 05 09 į asteroidą „Itokawa“ paleistas zondas „Hayabusa“ ant jo nusileido tuo metu, kai atstumas iki Žemės buvo apie 290 mln. km, po to grįžo su paimtais grunto pavyzdžiais į Žemę; 2014 12 03 į asteroidą „Ryugu“ paleistas zondas „Hayabusa 2“ ant jo nusileido tuo metu, kai atstumas iki Žemės buvo apie 340 mln. km. Šis zondas grįždamas atgal praskriejo šalia Žemės išmesdamas specialią kapsulę su grunto pavyzdžiais ir toliau pratęsė kelionę iki asteroido 98943 2001 CC21, kurį planuoja pasiekti 2026 metų liepos mėnesį.

Japonijos kosmoso agentūros „JAXA“ aparatas „Nozomi“, turėjęs nuo 2014 metų tapti dirbtiniu Marso palydovu, praskriejo pro šalį ir tapo Saulės palydovu ją apskriejantis per du metus.

Simboliška, kad prieš pat Naujųjų metų pradžią (23:32 UTC laiku) savaitę kosmose skriejantis „James Webb“ teleskopas, paženklintas JAV vėliavos atvaizdu, pasiekė pusiaukelę iki savo „darbo vietos“ – Lagranžo taške L2, esančio 1,5 mln. km atstumu nuo Žemės.

Plokštelė su JAV vėliava pritvirtinta ant marsaeigio „Perseverance“.
(NASA/JPL- Caltech nuotrauka)

Vėliavų atvaizdai Marse

Toliausiai esančių vėliavų atvaizdai yra ir Marse: ant visų NASA skraidintų aparatų ir marsaeigių,  o nuo 2021 metų vasaros ant Kinijos nuleidžiamojo aparato „Tianwen-1“ ir mažyčio marsaeigio kinietiškai reiškiančio ugnies ir Pietų dievą „Zhurong“ (aut. pastaba – valstybinių vėliavų ir netgi mažų vėliavėlių į Marsą nėra nuskraidinta).

 

JAV vėliavos atvaizdas ant „Viking 1 Lander”. (Nacionalinio aviacijos ir kosmoso muziejaus nuotr.)

Pirmoji vėliava (tiksliau jos atvaizdas) ant Marso paviršiaus atkeliavo su „Viking 1 Lander“, praėjus lygiai septyneriems metams po „Apollo 11” nusileidimo Mėnulyje ir per JAV dviejų šimtų metų jubiliejų.

Kinijos, Indijos ir Jungtinių Emiratų dirbtiniai Marso palydovai taip pat yra paženklinti valstybių vėliavų atvaizdais, o EKA palydovas „Mars Express“ — agentūros vėliavos atvaizdu.

Visų Marsą aplankiusių aparatų „šeimą“ galima pamatyti aukštos kokybės plakate.

Vėliavos ir jų atvaizdai Mėnulyje

„Man vėliava ant Mėnulio yra puikus pavyzdys to, kas atrodo labai, labai paprasta, bet kai iš tikrųjų pradedi apie tai galvoti, supranti, kad tai labai sudėtinga“, — teigia „Apollo“ misijų vėliavų išdėstymo ant Mėnulio paviršiaus programos vadovaujanti ekspertė Ani Platof (Annie Platoff).

Septynių valstybinių JAV vėliavų skraidinimo į Mėnulį laikotarpis nuo 1969 iki 1972 teisėtai galėtų būti laikomas brangiausiu, techniškai sudėtingiausiu ir įdomiausiu. Pirmųjų 2 misijų metu vėliavos buvo skraidintos Mėnulio nusileidimo aparato (angl. Lunar module) išorėje, greta Mėnulio kopėtėlių iš kairės pusės. Jos buvo įtaisytos specialiame apsauginiame dvisieniame cilindre, pagamintame iš nerūdijančio plieno ir aliuminio su termoizoliacine medžiaga tarp jų, taip siekiant apsaugoti vėliavas nuo labai karštų (iki 1090 °C) stabdymo variklių dujų srauto. Tačiau ir taip apsaugotas nuo karščio vėliavas supdavo iki 82 °C karščio aplinka. Visa tokio paketo masė siekė 4,3 kg. Taigi jų skridimo kaina svyruoja tarp 0,2 ir 1,9 mln. JAV dolerių vertinant šiandienos kainomis. Vertinant, kad „Apollo 11“ bendra masė buvo 45702 kg ir grąžinamo į Žemę aparato bendra masė 4932 kg, o skrydžio vertė šiandienos kainomis siektų 2,15 mlrd. JAV dolerių.

Demonstruojama prie laiptelų pritvirtinta „Apollo 11“ vėliava. (NASA Džonsono kosminių skrydžių centro nuotr.)

Likusių misijų metu vėliavos buvo skraidinamos be šiluminės apsaugos, tiesiog Mėnulio nuleidžiamųjų modulių šonų viduje įrengtuose instrumentų dėžėse, kurios išlipus ant Mėnulio buvo atidaromos iš išorės.

Iš šešių JAV vienodo dydžio vėliavų (91 x 151 cm), pagamintų naudojant modalo audeklą, penkios liko įsmeigtos į Mėnulio paviršių, o viena liko nepanaudota dėl įvykusios avarijos „Apollo-13“ misijos metu. Modalas yra gaunamas iš specialiai apdorojamos celiuliozės (pvz., buko medienos), savybėmis panašus į medvilnę, su minkštu, tarsi aksominiu ar barchatiniu paviršiumi.

„Apollo 12“ misijos astronautams nepavyko pilnai išskleisti vėliavos įrėminimo konstrukciją — horizantalus vamzdelis pilnai neatsistojo į reikiamą padėtį.

„Apollo-17“ misijos metu nuskraidinta septintoji vėliava, kuri buvo įbesta į Mėnulio paviršių yra žymiai platesnė už pirmtakes (152 x 244 cm). Tačiau ji nebuvo vienintelė kosmoso eroje skraidinta kaip didžiausia vėliava. Pasirodo, kad į „Apollo 11“ misijos komandinį-aptarnavimo modulį buvo įdėtos dvi identiškos didžiulės vėliavos, kurios prieš misijos pradžią ir jai pasibaigus buvo iškilmingai lėktuvu skraidintos virš JAV Kapitolijaus. Nei viena iš jų nebuvo skirta palikimui Mėnulyje, o kiek mažesnė „Apollo 11“ vėliava skirta palikti Mėnulyje buvo pritvirtinta Mėnulio nusileidimo modulio išorėje. Todėl dvi, o ne viena vėliavos buvo skraidinamos link Mėnulio ir abi yra ilgiausiai (apie 28 valandas) ir didžiausios kada nors aplink Mėnulį skraidintos pasaulio valstybių vėliavos. Pasibaigus „Apollo 11“ misijai viena vėliava buvo atiduota eksponuoti JAV Senato rūmuose, o kita - JAV Kongreso rūmuose.

Misijose komandinis-aptarnavimo modulis, atskriejęs iki Mėnulio, skraidydavo aplink tol, kol nuo jo atsiskyręs Mėnulio nusileidimo modulis nusileis į Mėnulį ir, įvykdęs misijos užduotis, iš jo atgal pakils ir vėl prisijungs prie komandinio-aptarnavimo modulio, su kuriuo astronautai grįždavo į Žemę.

„Apollo 17“ misijos metu į Mėnulį nuskraidinta JAV vėliava yra vienintelė kada nors 2 kartus skraidinta į Mėnulį vėliava, ji netgi yra įbęsta 20 cm giliau į gruntą nei kitos 6 vėliavos. Tai pati didžiausia ir aukščiausiai pasaulyje į kosmosą iškelta valstybės vėliava paliekant ją Mėnulyje.

Viena įdomiausių „Apollo 17“ misijos metu nugabentos JAV vėliavos nuotrauka ant Mėnulio paviršiaus Žemės fone, 1972 metų gruodžio 12 diena. (NASA/Eugene Cernan nuotr.)

Rekordai skaičiuojami visur, jie skaičiuojami ir kosmoso srityje. Vertinimo kriterijai dažniausiai būna laikas, atstumas, masė ir pan. „Apollo 13“ pasiekė rekordą (pagal Gineso pasaulio rekordų knygą), kuris vis dar galioja – didžiausias absoliutus aukštis virš jūros lygio, kurį 1970 metų balandžio 15 dieną 00:21:00 (pagal UTC) pasiekė įgula su aparatu yra 400171 kilometras nuo Žemės. 

Mane toks rekordo patvirtinimas sudomino, tad panaudodamas visą eilę matematinių skaičiavimų pabandžiau apytikriai(!) nustatyti, kokiu atstumu nuo Žemės buvo Mėnulis jų įsmeigimo momentu ir sudaryti eilę pagal tolimiausią atstumą (žiūr. 1 lentelę, kurioje atstumai iki Mėnulio yra pabraukti). Tam teko susirasti tikslių Mėnulio atstumų priklausomai nuo vietos Žemėje (parinktas Kanaveralo kyšulys, iš kur startuodavo misijos į Mėnulį), datų ir laiko skaičiuoklę, o taip pat dėmesingai išnagrinėti visų „Apollo“ misijų ataskaitose pateiktus chronologinius skrydžių aprašymus. Atstumai dėl Mėnulio ne apskritiminės orbitos aplink Žemę yra nuolat kintantys, o dar veikia nežymus Mėnulio skriejimo greičio pokytis skirtinguose jo skrydžio trajektorijos taškuose, į kurį nebuvo atsižvelgta. Norint labai tiksliai nustatyti pačių vėliavų atstumus tektų spręsti nemenką astronominį-geografinį-matematinį uždavinį, jau įvertinant ir įsmeigtų vėliavų koordinates Mėnulyje.

1 lentelė. Atstumas (Mėnulio) iki Žemės vėliavų įsmeigimo momentu

El. Nr.

Misijos pradžia        (UTC)

Laikas praėjęs iki vėliavos statymo pradžios         (val., min., sek.)

Vėliavos statymo trukmė, (min.)

Atstumas

(km)

Vėliavos matmenys

(cm x cm)

Misijos ataskaitos šaltinis

13

1970 04 11, 19:13:00

70:09:08

-

400171

91 x 152

Ataskaita

17

1972 12 07, 05:33:00

115:13:50

< 5

384520

152 x 244

Ataskaita

14

1971 01 31, 21:03:02

114:41:00

6

383978

91 x 152

Ataskaita

15

1971 07 26, 13:34:00.6

148:32:17

< 5

383051

91 x 152

Ataskaita

11

1969 07 16, 13:32:00

110:06:00

12

382191

91 x 152

Ataskaita

12

1969 11 14, 16:22:00

116:10:00

10

381875

91 x 152

Ataskaita

16

1972 04 16, 17:54:00

120:05:40

< 5

381722

91 x 152

Ataskaita

Pasaulyje dar pasitaiko abejojančių, ar amerikiečiai buvo išsilaipinę Mėnulyje. Geriausią įrodymą pateikia JAV su Mėnulio žvalgybinio orbitinio aparato „LRO“ (angl. Lunar Reconnaissance Orbiter) kamera iš apytikriai panašaus skrydžių trajektorijos taško darytų nuotraukų sugretinimai tekant Saulei ir leidžiantis Saulei, kur aiškiai matyti kaip vėliavų šešėliai sukasi Mėnulio paviršiumi.

Žvalgybinis NASA aparatas 2012 metais nustatė, kad iki šiol Mėnulyje tebestovi 12, 16 ir 17-os misijų metu įsmeigtos vėliavos. 11-os misijos vėliava nuvirto nuo kylančio aparato (aut. pastaba – kylant nuo Mėnulio paviršiaus grįžimui į Žemę) išmetamų dujų srauto, o 14-os ir 15-os misijų metu įsmeigtų vėliavų NASA aparato kamera negali tiksliai užfiksuoti ant Mėnulio paviršiaus, nes padarytose nuotraukose nematyti jų metamų šešėlių.

Kyla klausimas – koks yra jų stovis, praėjus keliems dešimtmečiams pakaitomis alinant agresyviems Saulės ultravioletiniams spinduliams su 100°C karščiu bei stingdančiam 150°C naktiniam šalčiui?
Dar 2011 metais lietuviškų šaknų turintis Mėnulio mokslininkas Paulius Spūdis, kuriam šiais metais būtų suėję 70 metų, savo pasisakyme prieš 10 metų internetiniame žurnale „Air & Space“ yra parašęs: „Amerika yra palikta be jokios pastebimos kosminės programos, o Mėnulis virš mūsų nebeskraidina matomų JAV vėliavų. Kaip ironiška.“

Keliems kosmoso srities pradininkams iš Lietuvos yra tekę su P. Spūdžiu bendrauti. Mes žinojome, kad įžymus Mėnulio geologijos mokslininkas Paulius Spūdis ketino tapti astronautu, apsilankiusiu Mėnulyje, tačiau JAV sustabdžius „Apollo“ programą jo svajonė žlugo.

Po 2025-ųjų metų JAV ketins papildyti Mėnulyje esančių vėliavų gretas. Tai padaryti ruošiasi naujos JAV kosminės programos „Artemis“ (trečio iš eilės, bet jau pilotuojamo skrydžio „Artemis 3“ metu). Vėliavą šį kartą įsmeigs astronautė ir astronautas. Iki tol įvyks du parengiamieji skrydžiai: 2022 metais bandomasis nepilotuojamas „Artemis 1“ skrydis, o 2024 metais pilotuojamas „Artemis 2“ skrydis į Mėnulį be nusileidimo ir atgal. Žinant amerikiečių gebėjimus puoselėti savo šalį, visaip ją reklamuoti tam panaudojant valstybinių vėliavų atributiką yra akivaizdu, kad visuose bus skraidinama daug ir įvairių vėliavų, net gerinami pasiekti rekordai. Štai „Artemis 2“ skrydžio metu planuojama už Mėnulio nuskristi 64000 km, pagerinant toliausiai nuo Žemės nuskridusių žmonių rekordą (aut. pastaba – tikėtina bus ir tinkamo dydžio JAV vėliavos toliausio nuskraidinimo rekordas).

Laukite tęsinio. 

Jeigu skaitote šį straipsnį, prašome prisidėti prie mūsų portalo turinio kūrimo. Jūsų parama yra svarbi, spauskite paramos nuorodą ir paremkite dabar: https://contribee.com/https-wwwaviacijospasaulislt