Tada širdis džiaugėsi

Perskaičiau „Aviacijos pasaulyje“ Vlado Satkausko straipsnį „Kaip S.Dariaus ir S.Girėno tėviškes gelbėjom“ ir taip pat mintimis nuskriejau į tą laiką – 1969 metų gegužės 8–10 dienas.

Aš ir mano draugas Jonas Šlapikas, grįžę iš būtinosios tarnybos sovietinėje armijoje, 1969 metų sausį įsidarbinome Kauno buitinio gyventojų aptarnavimo įmonėje „Ąžuolas“ akmentašiais. Ten pat raidžių kalėjomis dirbo mano sesuo Sigita Talandytė ir jos draugė Rita Zakaraitė. Apie iškilusį pavojų Atlanto nugalėtojų tėviškėms ir planuojamus jaunimo žygius joms gelbėti sužinojome iš lakūno ir rašytojo, mano tėčio draugo ir bendradarbio Jono Balčiūno. Pasisiūlėme padėti. Kaune pagaminome dvi granitines lentas su užrašais: „Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus gimtinė“ ir „Atlanto nugalėtojo Stasio Girėno gimtinė“. Gegužės 8-ąją į Vlado Drupo parūpintą sunkvežimį susikrovę akmens apdirbimo įrankius ir vakare pasiekę Judrėnus, spėjome laukuose išsirinkti patį didžiausią riedulį ir su vikšriniu traktoriumi atitempti prie svetingų žemaičių sodybos, kurioje buvo trifazė elektros srovė. Ankstyvą kitos dienos rytą griebėme su Jonu akmenį tašyti, šlifuoti, poliruoti, kad merginos laiku spėtų iškalti užrašą „Dariui ir Girėnui“. Riedulys papuolė kietas – tikras žemaitis, o ir oras pavasario nepastovus – kaip sužadėtinės nuotaika. Atlikę darbus ir vėlyvą popietę paminklinį akmenį nutempę prie S.Dariaus gimtinės, pamatėme, kaip šauniai pasidarbavo studentija, rankomis supildama pilkapį, sutvarkiusi aplinką. Jonas sodybos pamatuose pritvirtino paminklinę lentą, o aš spėjau ištašyti įdubą aukure. Kitą dieną susikrovėme mantą – ir į Vytogalą. Prie Stasio Girėno tėviškės su Universiteto turistų klubo nariais pastatėme paminklinį akmenį, pritvirtinome granitinę lentą su užrašu. Po paminklo atidengimo – vakaronė. Prie vaišių stalo ištempę ausis klausėmės aviacijos veteranų T.Zaukos, V.Ašmensko, J.Balčiūno pasakojimų apie Atlanto nugalėtojų gyvenimą, jų skrydį ir žūtį.

„Kas čia per nacionalistų susibūrimas? Betrūksta kad trispalvę iškeltumėt!“ atsakęs – „Jei reiks, tai ir iškelsim“

Nuo tų dienų nutekėjo nemažai vandens, nusinešusio užmarštin nelabai svarbius gyvenimo įvykius ir faktus. Lietuvos didvyrių tėviškių išsaugojimo žygis, ypač paminklo atidengimo iškilmės S.Dariaus tėviškėje, liko atmintyje labai ryškiai. Sunku perteikti tos vėjuotos nakties nepaprastą atmosferą – tamsi naktis, mums kelią rodo švento aukuro ugnis ir deglai, vaidilučių kanklės ir giesmės ir aiškus suvokimas, kad mes, Lietuvos jaunimas, galime ne tik apginti savo didvyrių tėviškes nuo barbariško sunaikinimo, bet ir daug daugiau...

Dar iš tų dienų atmintyje liko žmones, daug gerų ir drąsių žmonių. Tarybinio ūkio direktorius A.Pocius, nepabijojęs suteikti mums visą įmanomą pagalbą, skulptorius V.Mačiuika, į Klaipėdos Komunistų partijos sekretoriaus klausimą „Kas čia per nacionalistų susibūrimas? Betrūksta kad trispalvę iškeltumėt!“ atsakęs – „Jei reiks, tai ir iškelsim“, garbūs aviacijos veteranai ir daug jaunų žmonių, su kuriais per darbų spartą net pasikalbėti neteko.
Sekmadienio popietę grįžome į Kauną. Ant širdies buvo gera, o Laisvės alėja mus pasitiko baltai pražydusiais kaštonais.

Mūsų ketvertukas tų metų vasarą išsiskirstė: merginos išvyko menų studijuoti, aš pasukau į miškininkystę. Kauno BGAI „Ąžuolas“ likęs dirbti J.Šlapikas baigė studijas KPI. Dirbdamas įmonės vyriausiuoju inžinieriumi, buvo vienas iš aktyvių paminklo S.Dariui ir S.Girėnui Kaune statytojų. Lietuvos prezidento apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“.

Aš, beveik 40 metų dirbęs Lietuvos miškams, įgyvendinau jaunystės svajonę skraidyti, turiu daug nuostabių draugų aviatorių, kuriu aviaturizmo židinį Lazdijų rajone. Esu apdovanotas S.Dariaus ir S.Girėno atminimo medaliu.