Kaip sėkmingai suderinti aviacijos sporto, skrydžių saugos poreikius ir šalies saugumo iššūkius? Kovo 5 d. Karinių oro pajėgų, AB „Oro navigacija“, Lietuvos transporto saugos agentūros ir Lietuvos aeroklubo atstovai ilgai derėjosi dėl Lietuvos oro erdvės reglamentavimo tobulinimo.

Labai svarbus klausimas - Šiaulių (Zoknių) tarptautinio oro uosto (EYSA/SQQ) ir jo prieigų oro erdvės skirstymo reglamentavimo pokyčiai. Kariškių siūlomas ir AB „Oro navigacija“ parengtas reglamentavimo pakeitimų projektas galėjo labai smarkiai „apkarpyti“ Šeduvos aerodromo (EYSE), bei specialios sklandymo zonos erdves (EYSE SGZ).

Nors susitikimo metu pasiekti sprendimo nepavyko, tačiau šalys susitarė per dvi savaites patikslinti rengiamą projektą ir užtikrinti, kad Šiaurės Lietuvos sklandytojai ir toliau galėtų lavinti savo sportinį meistriškumą, o kariškiai – saugiai ir patogiai naudotis Šiaulių (Zoknių) tarptautiniu oro uostu.

Kitas svarbus aptartas klausimas – pereinamojo aukščio arba kitaip aukštimačių nustatymo reglamentavimas. Lietuvos aviatoriai, ypač sklandytojai siekia padidinti pereinamąjį aukštį bent iki 6000 pėdų (2 000 m.), taip sudarant galimybę saugiai sklandyti tarp šiaurės ir pietų Lietuvos. Po Kauno tarptautinio oro uosto valdomosios erdvės TMA B rytinės ir Vilniaus tarptautinio oro uosto valdomosios erdvės TMA B vakarinės dalių sankirta esančio nevaldomos G oro erdvės „koridoriaus“ viršutinė tesiekia 3000 pėdų. Didelėje teritorijoje, šiaurėje beveik siekiančioje Ukmergę, pietuose – Aukštadvarį (Trakų r.) orlaivių skrydžiai yra ženkliai apriboti Kauno ir Vilniaus tarptautinių oro uostų TMA B erdvės reikalavimais, pagal kuriuos nevaldomajai oro erdvei (G klasės oro erdvė) yra priskirti tik aukščiai žemiau 3000 pėdų virš jūros lygio. Tokia valdomosios oro erdvės struktūra palieka tik siaurą ir žemą G klasės oro erdvės ruožą tarp Kauno ir Vilniaus oro uostų TMA B zonų, per kurį turi vykti visas bendrosios aviacijos eismas tarp šiaurinės ir pietinės Lietuvos dalies. Šis valdomos oro erdvės TMA B zonavimas (vadinamasis „Elektrėnų koridorius“) apsunkina bendrosios bei sportinės aviacijos, ypač sklandytuvų, taip pat karšto oro balionų skrydžius, sportininkų treniruotes, nacionalinių bei tarptautinių varžybų organizavimą, neigiamai veikia skrydžių saugą.

Tokia oro erdvės struktūra faktiškai neleidžia vykdyti skrydžių sklandytuvais, kuriems dėl jų specifikos skrendant maršrutinius skrydžius 1000 m. aukščio „lubų“, šios sąlygos neužtikrina pakankamo saugos lygio praskristi šią zoną (Elektrėnų koridorius).

Siūlomi pokyčiai sumažintų darbo krūvį ir reglamentuojančioms institucijoms, kurioms tektų nagrinėti mažiau bendrosios aviacijos prašymų rezervuoti valdomąją oro erdvę.

Šio oro erdvės reglamentavimo tobulinimą stabdo daugiausiai įvairios biurokratinės kliūtys, tebesitęsianti atsakingų institucijų reforma ir savo eilės teisėkūros procese laukiantys teisės aktai.