Pabūklo šūviais pašlovinta Kazimiero Semenavičiaus knyga (I dalis)

Kazimiero Semenavičiaus knygos Didysis artilerijos menas vertėjas iš lotynų į lietuvių kalbą Sigitas Lūžys už šį išskirtinės svarbos darbą 2018 metais apdovanotas Martyno Mažvydo premija. Jis perspėja skaitytoją, ieškantį artilerijos dalykų, kad šis gali ir nusivilti, nes knyga skirta ne tiek artilerijai, kiek artilerijos menui. Šis pasirinkimas baroko epochos autoriui leidžia nuo specifinių amato dalykų pereiti prie gerokai platesnio konteksto, veda prie filologinio ir humanitarinio minčių dėstymo būdo ir išplečia veikalo erdvę.

Kazimieras Semenavičius pabrėžia esąs profesionalus karys, artileristas, karinis inžinierius, atitinkamai dėsto ir savo mintis. Jo gyvenimas ir veikla kupina įvykių, mūšių su maskvėnais, totoriais ir kazokais patirčių. Jis karo prieš ispanus dėl Nyderlandų nepriklausomybės dalyvis, jam tekdavo dalyvauti įtvirtintų miestų ir tvirtovių apsiaustyse, veikiausiai kai kurių ir gynime. Asmeniniai Semenavičiaus išgyvenimai persunkti tiek pergalių džiaugsmo ir valstybių pirmųjų asmenų palankumo, tiek pralaimėjimų ir nesėkmių kartėlio. Taigi pilnakraujė baroko epochos asmenybė, turinti ką pasakyti. Nesigiria išmanąs visas gyvenimo sritis, todėl mielai pasitelkia praėjusių epochų išmintingų valdovų, karvedžių ir autoritetų patirtis, mielai cituoja Antikos filosofus, poetus, kitus istorijoje pėdsaką palikusius asmenis. Vien Antika neapsiriboja, pasitelkia ir vėlesnių amžių įžvalgas. Lietuvis bajoras matė savo aplinkos ir valstybių, kuriose jam teko gyventi ir veikti, netobulumus, tad jam ši amžių patikrinta patirtis labai praversdavo, o pasirinktas bendravimo su skaitytoju būdas tam labai tiko.

Sigitas Lūžys tikriausiai ilgai nesusilauks sau lygaus konkurento už K. Semenavičiaus knygos Didysis artilerijos menas vertimą į lietuvių kalbą. Už šį titanišką darbą Vytauto Didžiojo universiteto lotynistas apdovanotas 2018 m. Martyno Mažvydo premija. // Gedimino Zemlicko nuotr.

Kreipdamasis į pabūklininkus, raketų ir fejerverkų meistrautojus, turi ką jiems patarti, stengiasi apsaugoti nuo dažnai daromų klaidų. Kartais nukrypsta į technologines amato detales, kurios kadaise rūpėjo auksarankiams, o šiandien įdomios nebent mokslo istorikams. Gal ir kitų sričių galvočiams, kurie studijuoja žmogaus minties skleidimosi kelius besikeičiančių amžių tėkmėje. Toli gražu ne kiekvienam skaitytojui tos knygos vietos gali būti patrauklios, nors nelygu skaitytojas. Bet kas svarbu ir įdomu turėtų būti kiekvienam mąstančiam žmogui, mūsų laikų inteligentui, nepriklausomai nuo profesijos ar pomėgių, tai ta literatūrinė ir filosofinė erdvė, kurią savo knygoje kuria Semenavičius. Čia jo geriausi pagalbininkai – senovės graikų ir romėnų, Viduramžių ir Renesanso laikų išminties ir meninio žodžio skelbėjai, mums dažnai visai negirdėti.

Savikritiškesnis skaitytojas gali ne juokais sutrikti, jeigu ligi šiol labai gerai manė apie savo apsiskaitymą ir filologinę erudiciją. Semenavičius randa progų cituoti daugybę mums negirdėtų autorių, o tai mūsų savivoką iš pradžių gali užgauti. Išeitų, kad, net lygindamiesi su XVII a. kariu, kad ir bajoru, daug kuo jam neprilygstame, kad ir savąja erudicija, bent jau filologine. Tačiau turėtų ir nudžiuginti: juk gavome puikią progą kai ką naujo sužinoti, susimąstyti. Gal ne vien apie pačią artileriją ar raketas susimąstyti, o apskritai apie knygoje kuriamą kultūrinę ir technologinę erdvę, kuriai įvardyti išties labiausiai ir dera Semenavičiaus vartojama sąvoka didysis artilerijos menas. Autorius be prievartos tarsi skatina bendrauti per laiko ir geografinės erdvės nuotolius, o tai – vertybė.

Štai kada pradedi suvokti ligi tol ne itin giliai į sąmonę smigusį faktą, kad autorius šiai knygai parašyti buvo pasitelkęs arti 200 įvairių kitų knygų. Tikriausiai ne visas ištisai skaitė (nebūtų laiko savąją rašyti), bet sau naudingas mintis išsigliaudė. Skaitydami Semenavičių, turime daug progų nustebti: viskas aplinkui sensta, dūla ir galop nunyksta, tik ne išmintis. Stebėtinas gyvybingumas to, kas teisinga, tikra, amžių patikrinta. Ar ne tą žodžio, knygoje įprasmintos minties svarbą ir siekė savo skaitytojui perteikti mūsų bajoras?

Mes savo straipsnių serijos tęsiniui pasirinkome tarsi Semenavičiaus taikyto metodo priešybę: savo žingsnių sekai atramos ieškoti ne vien gilioje praeityje, ne pirmtakų išbraidytuose plotuose, bet šuolyje į ateitį, iš XVII į atsivėrusį raketų XX amžių. Ar tebegyvos jame Semenavičiaus idėjos? Jei patys išradimai naudojami, tai kiek juose Semenavičiaus? Pusantro šimto metų jo veikalas buvo skaitomas, aktualus, vėliau tiek pat laiko primirštas. Semenavičiaus brėžiniuose užfiksuotos keliapakopės raketos šiandien savaime suprantamas dalykas, visiems pažįstamas, tik ar dažnai susiejamas su mūsų išradėju? Lygiai kaip ir raketos stabilizavimui pasiūlytas vadinamasis delta sparnas. Dažniausiai tai jau anoniminiais virtę atradimai. Panašiai kaip liaudies daina, absorbavusi tikrąjį kūrėją, virtusį anonimu. Tie patys išradimai iš naujo atrandami, pirmieji atradėjai pamirštami, o užmarštis tampa puikia terpe iš naujo tiems patiems atradimams tarpti. Natūrali techninės pažangos raida, nors taikstytis su užmarštimi ir raidos nežinojimu nederėtų.

Kūryba turi savus dėsnius, ir juos apeiti toli gražu ne visada pavyksta.

Per Semenavičiaus asmenybę, kaip savotišką etaloną, mėginame žvelgti ir į XX a. raketų kūrimo problematiką. Joje daug savotiškų konstantų, nuo laiko tėkmės mažai priklausomų dėsningumų. Kūryba turi savus dėsnius, ir juos apeiti toli gražu ne visada pavyksta. Artilerija, raketos, balistikos mokslas ir menas, pradedant nuo šventinių fejerverkų pasilinksminimuose iki reaktyvinio judesio ir aeronautikos subtilybių tobulinimo – visa tai siekis įveikti Žemės traukos jėgą, įsisavinti vis naujas erdves ir skrydžio tolius. Pasiekti naują greičio ribą, įveikti didesnį nuotolį, aukštį – tai pažinimo žingsniai. Ne atskirų asmenybių kaprizas, ne vien išskirtinumo ir pasipuikavimo siekis, bet objektyvus dėsningumas, neišvengiama žmonijos gyvavimo ir tolesnės raidos pasekmė.

Žmonijai ankšta žemės vystykluose, ji auga ir kyla į erdves. Semenavičius buvo šios būtinybės pagautas ir nešamas. Kitas dalykas, kaip savo veiklos priedermę buvo suvokęs ir apmąstęs. Tačiau net spręsdamas utilitarines užduotis, tarsi nesutramdomos vidinės jėgos veikiamas, nuolat gręždavosi į pirmtakų laikus, juose siekdamas atramos ir savo įžvalgų patvirtinimo. Tai išminties siekis. O mums knieti jo siekius įžvelgti kitų, moderniausių laikų tyrėjų ir kūrėjų darbuose, taip pat ir dabartyje. Taigi Semenavičius ir jo knyga mums tarsi savotiškas kompasas pasirinktame kelyje.

Kosmoso vizionierius iš Peru

Tačiau grįžkime prie mūsų avių, kaip šmaikščiai pasakė vienas XIX a. prancūzų teisėjas, kuriam pabodo advokato išvedžiojimai. Frazė tapo priežodžiu, nuvilnijo per Europą, gal ir pasaulį. Ar galėjo Robertas Goddardas numanyti, kad vienam svarbiausių jo išradimų – skysto kuro raketos variklio sukūrimo prioritetui – iškils nelauktas pavojus? Perkūnas nugriaudėjo iš giedro dangaus, kitaip nepavadinsi. Pusantrų metų praėjus po sėkmingo Goddardo eksperimento tetulės Effie ūkio lauke, 1927 m. spalio 27 d. Peru sostinės Limos laikraštis El Comercio išspausdino straipsnį, kuris Goddardą privertė ne juokais sunerimti. Straipsnio autorius Pedro Eleodoro Pauletas Mostajo (1874–1945), niekam negirdėtas išradėjas, tvirtino jau prieš 30 metų sukūręs skysto kuro raketos variklį ir atlikęs sėkmingus bandymus, tad jam ir turįs priklausyti šio išradimo prioritetas. Minėtą straipsnį netruko persispausdinti Paryžiaus spauda, tad Goddardą pasiekė veikiausiai per kurį nors prancūzų laikraštį. Mat minimas skysto kuro variklis kurtas XIX a. pabaigoje ir sėkmingai išbandytas būtent Paryžiuje.

Pedro Pauletas savo kosminių vaizdinių pasaulyje.

Ar reikia sakyti, kad raketų ir technikos mokslų aplinkoje kilo, švelniai tariant, šiokia tokia sumaištis. Kaip galėjo atsitikti, kad apie tokį reikšmingą eksperimentą ir išradėją ligi tol nieko negirdėta? Mistifikacija, o gal falsifikacija ieškant lengviausio būdo pagarsėti? Jeigu išradimo ir straipsnio autorius savo pretenzijų tikrumą patvirtintų konkrečiais įrodymais, autentiškais variklio brėžiniais, nuotraukomis, spaudos atsiliepimais, tada kitas reikalas, kai ką tektų peržiūrėti raketų mokslo ir praktikos raidoje.

Tarp suinteresuotų šios istorijos asmenų, be R. Goddardo, galėjo atsidurti ir Hermannas Oberthas, dar ankstyvoje jaunystėje skaičiavimais pagrindęs, kad kieto kuro raketa nepajėgi išvystyti pirmojo kosminio greičio, kurį būtina pasiekti norint įveikti Žemės traukos jėgą. Įmanoma tik pritaikius skysto kuro raketos variklį. Tokios pat teorinės išvados buvo priėjęs ir Goddardas. Tik skysto kuro raketa galėjo realiai atverti dangaus vartus į kosmosą, tai vėlesni įvykiai ir patvirtino. Kadangi kiekviena nauja žinia apie artėjančius skrydžius į kosmosą buvo ir lieka svarbi žmonijos istorijai, susipažinkime su dar vienu pretendentu į reikšmingą XIX a. pabaigos išradimą.

Vargu ar Lietuvoje plačiau girdėtas Pedro Pauletas, nors to vertas. Peru valstybės diplomatas, mokslininkas ir išradėjas. Kilęs iš Peru pietuose dykumos pakraštyje šalia snaudžiančio ugnikalnio El Misti papėdėje įsikūrusio Arekipa miesto, šiandien pagal gyventojų skaičių šalyje nusileidžiančio tik sostinei Limai. Jam gimus mieste gyveno vos 31 tūkst. gyventojų, šiuo metu jų artėja prie milijono. Kaip H. Oberthą ir R. Goddardą vaikystėje, Ped­ro Pauleto svajonių pasaulį buvo užvaldžiusi fantastinė literatūra. Vienas iš vaikinuko mokytojų prancūzas kunigas Hipotas Duhamelis į Arekipà atsivežė kelias dėžes knygų, tarp kurių buvo ir Jules’io Verne’o kūrinių. Per jas vaikinas susižavėjo kosminėmis kelionėmis, o jos be raketų neįsivaizduojamos. Dar mokykloje vaikinas pradėjo konstruoti nedideles raketas fejerverkams laidyti. Įdomiausia, kad jau 1885 m. vienuolikmetis Pedro bandymams naudojo savo sumanytas skystu kuru varomas raketas. Bent taip jis pats vėliau tvirtino. Tie metai skysto kuro raketų kūrimo istorijoje neįsitvirtino, bet prisiminti nepakenktų. Būtų įdomu sužinoti, kas sužadino būtent šį techninį sprendimą, kai Europoje pirmenybė dar teikta kieto kuro raketoms.

Įdomiausia, kad jau 1885 m. vienuolikmetis Pedro bandymams naudojo savo sumanytas skystu kuru varomas raketas. Bent taip jis pats vėliau tvirtino.

Baigęs mokyklą, Pedro įstojo į San Augustino nacionalinį universitetą, bet dėl lėšų stygiaus studijų tęsti nebegalėjo. Laimė, universiteto rektorius laikė savo pa­reiga pastebėtą jaunąjį talentą išsaugoti mokslo ir valstybės labui. Jis sukvietė kelis mokslo autoritetus ir surengė jaunuoliui egzaminą. Pedro Pauleto žinios visiems padarė įspūdį. Netrukus Peru vyriausybė jam skyrė valstybės stipendiją inžinerijos ir architektūros studijoms Sorbonos universitete Paryžiuje. Ir ten visą laisvesnį laiką jaunuolis skyrė savo pamėgtoms raketoms, 1895 metų pabaigoje išrado ir toliau tobulino skysto kuro variklį savo konstrukcijos raketai. Išeitų, 30 metų anksčiau už R. Goddardą.

Pauleto tvirtinimu, jo sukurtas variklis veikė diazoto oksido (azoto suboksido, dar vadinamo linksminamosiomis arba juoko dujomis) ir benzolo pagrindu. Įpurškiama į kūginės formos degimo kamerą, uždegama elektros kibirkštimi. 10 cm aukščio ir 10 cm skersmens degimo kamera buvo pagaminta iš plieno su vanadžio priemaiša, o tai buvo naujovė. Pustrečio kilogramo variklis, pasiekęs 300 uždegimų per minutę, anot Pauleto, išvystė 1 tūkst. niutonų traukos jėgą, varikliui dirbant kone valandą. Priminsime, kad žemės paviršiuje 1 kg maės kūnas sveria 9,8 N. Galima pateikti ir kitą vaizdingą palyginimą: 1 N lygus jėgai, kuria žemės trauka veikia 100 g obuolį. Vis dėlto 1897 m. Pauletas nutraukė savo variklio tobulinimo eksperimentus, veikiausiai dėl jų pavojingumo.

Ir Paryžiaus žurnalistai prasnaudė išradėją

Pedro Pauletas aprašė ir kitą savo išradimą, 1900 m. sukurtą skysto kuro raketos variklį Girándulą. Jį sudarė ant dviračio rato tangentiniu (liestiniu) būdu įtvirtintos trys raketos. Degalai buvo tiekiami pritaikius perforuotą žiedą ir vamzdelius išilgai stipinų. Pauletas naudojo penklastitą, sprogstamųjų medžiagų klasės degalus, kuriuos 1881 m. pasiūlė prancūzų chemikas Eugène’as Turpinas. Tai buvo skysto diazoto tetraoksido N2O4 (oksidatorius) mišinys santykiu 3:2 su anglies disulfidu arba nitrobenzenu. Šie dalykai chemija mažiau besidomintiems gali atrodyti nuobodoki, bet priminsime, kad Pedro Pauletas, Sorbonos universitete studijuodamas inžinerijos mokslus, kartu krimto ir chemijos subtilybes, tarp kitų profesorių jam dėstė ir chemijos garsenybė Claude’as Louis Berthollet (1748–1822). 

Dar tobulinant Girándulos variklį ir pasiekus maksimalius apsisukimus, įvyko sprogimas, buvo pažeista Pauleto klausa, vėliau išsivystė kurtumas. Jam buvo uždrausti laboratoriniai eksperimentai su sprogstamomis medžiagomis, teko atsisakyti praktinių darbų ir su raketų varikliais. Išradėjui tai buvo didelis smūgis. Gal visa tai tapo viena iš priežasčių, kodėl geri sumanymai neįgavo tolesnės eigos.

Į galvą šauna ne vienas klausimas. Kaip atsitiko, kad perujietis savo jėgas sutelkė į skysto kuro variklio kūrimą, kai daugelis išradėjų, taip pat ir to meto pramonė, buvo pasiryžę toliau tobulinti kieto kuro raketas? Pagaliau kodėl skysto kuro raketos išradimo autorius tris dešimtmečius beveik nieko nedarė, kad išgarsintų savo išradimą, užsitikrintų ne tik savąjį, bet ir Peru valstybės prioritetą raketologijos istorijoje? Peru išradėjo nenaudai kalbėjo tie faktai, kad jis nepateikė beveik jokių svarbiausių savo išradimų brėžinių, negavo nė vieno patento, nepateikė nė vienos paraiškos patentui gauti. Nebuvo parašęs ir išradimus pristatančių publikacijų. Ne mažiau keista, kad šiaip jau landūs Paryžiaus žurnalistai visai nesusidomėjo šiais stebinančiais išradimais. Jų vertintojai trims dešimtmečiams praėjus galėjo remtis tik paties išradėjo mintimis iš 1927 m. straipsnio laikraštyje El Comercio.

Pauleto erdvėlaivis AVION TORPEDO

Šiandien mokslo istorikai yra palankesnėje padėtyje, nes gali remtis ir antrąja Pedro Pauleto publikacija, tiksliau – interviu, išspausdintu 1944 m. balandžio 18 d. Argentinos laikraštyje La Cronica. Jame aprašomas ne mažiau stebėtinas 1902 m. Pauleto išradimas, kurio apeiti niekaip negalime. Jis atsidėjęs kūrė ir tobulino savo sumanytą skraidantį aparatą, kurio veikimo koncepciją ir formą išrutulioti prireikė daug pastangų. Šį darbą pradėjo 1900 m. Paryžiuje, dirbdamas Peru konsulate, o užbaigė 1902 m. Antverpene, tapęs Peru konsulu Belgijoje. Suprojektavo vertikalaus pakilimo ir skrydžio lėktuvą Avion Torpedo, vėliau pavadinęs jį „autobolidu“. Tai turėjo būti tam metui neįtikėtinai tobulas lėktuvas, pirmas žmonijos istorijoje raketoplanas, skysto kuro variklio varomas specifinių aerodinaminių savybių erdvėlaivis.

Daug pastangų P. Pauletui kainavo sukurti tinkamus degalus. Nauja buvo ir tai, kad jo variklyje degalai ir oksidatorius pilami į atskiras talpas, sumaišomi paduodant į degimo kamerą. Mišiniui uždegti pritaikytos automobiliuose naudojamos žvakės. Iš esmės ta pati schema taikoma ir šiuolaikinėse kosminėse raketose. Pauleto erdvėlaivio konstrukcijoje numatytos atmosferos ir kosmose nesvarumo sąlygomis naudotinos atsparios medžiagos, elektrinis aprūpinimas iš termoelektrinių baterijų, apšildomos aparato sienos.

Kosminėje erdvėje iškiltų visai kiti reikalavimai, tad atsisakyta propelerio ir sklandymo elementų, užtat apmąstyta kuo optimalesnė aparato forma ir būtinos astrodinaminės funkcijos.

Interviu laikraštyje La Cronica Pedro Pauletas pateikė savo raketinio erdvėlaivio skrydžio koncepciją, kaip, įveikus Žemės atmosferos ir gravitacijos pasipriešinimą, pakilti į kosmosą. Atsižvelgta į tai, kad atmosfera nevienalytė, jos tankis skiriasi įvairiame aukštyje, todėl kosminis aparatas Avion Torpedo buvo pritaikytas skristi skirtingose aplinkose. Kosminėje erdvėje iškiltų visai kiti reikalavimai, tad atsisakyta propelerio ir sklandymo elementų, užtat apmąstyta kuo optimalesnė aparato forma ir būtinos astrodinaminės funkcijos. Atsižvelgta į astronauto padėtį aparate, kad šis jaustųsi patogiai, turėtų kiek įmanoma didesnę judėjimo laisvę. Pasirinkta sferinė hermetiškos kameros forma, kaip stabiliausia išorinių veiksnių sąlygomis. Skamba fantastiškai net XXI a. skaitytojui.

Po sprogimo bandant dar Girándulos variklį, Pauletas, atrodytų, turėjo atsidėti mažiau pavojingai veiklai, nerizikuoti ir siekti, kad erdvėlaivis Avion Torpedo iš projektinių brėžinių persikeltų į materialų įgyvendinimą, o tada ir bandymus. Tam reikėjo nemenkų lėšų, o jų niekas neskubėjo teikti. Gal Pauletas neįvertino savo darbų viešinimo svarbos, reklamos būtinybės?

O gal buvo uždaroko būdo žmogus, kiek panašus į mūsų gerą pažįstamą Robertą Goddardą? O čia dar įsipareigojimai jį į Europą išsiuntusiai valstybei. 1904 m. Peru vyriausybė atšaukė Pauletą į tėvynę ir įpareigojo Limoje steigti profesinę menų ir amatų mokyklą, kuriai jis kurį laiką ir vadovavo. Kartu leido žurnalą Ilustración Peruana, kuriame plėtojo technikos ir mokslo naujovių tematiką, siekdamas į jas įtraukti kuo daugiau Peru jaunimo. O kad entuziastų būta, byloja tas faktas, kad Limoje kilo mintis įsteigti aeroklubą ir jam vadovauti, žinoma, kviestas inžinierius Pedro Pauletas. Aeroklubas turėjo būti pavadintas 1910 m. lėktuvo katastrofoje Europos Alpėse žuvusio pirmojo Peru aviacijos propaguotojo Jorge Antonio Chávezo Dartnello (1887–1910) vardu.

Imperija be tinginių, melagių ir vagių

Priėjome tą mūsų pasakojimo vietą, kur tiesiog būtina bent glaustai susipažinti su dar viena Peru įžymybe, vienu pasaulio aeronautikos pirmtakų, erdvių nugalėtoju, todėl trumpam teks išsiskirti su Pedro Pauletu. Norint geriau pažinti perujiečius, būtinas šioks toks posūkis į kai kurias Peru valstybės praeities ypatybes.

Lietuviai didžiuojasi savo valstybės pirmtake Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, kai kas tvirtina ją buvus imperija. Ne mažesnes pretenzijas į imperijos palikuonių statusą nusipelno Peru piliečiai. Inkų valstybė (imperija) užėmė didžiulę Pietų Amerikos teritoriją, kurioje telpa dabartinės Peru, Bolivija ir Ekvadoras, iš dalies Argentina, Čilė ir Kolumbija. Mus ta imperija stebina daugeliu ypatybių: inkai neturėjo rašto, bent jau mums įprasto rašto pavyzdžių nepaliko. Ir pinigų nežinojo, tiesa, kai kur (Čimu regione) naudojo pinigų ekvivalentą – kriauk­les, pupas ir pan. Valstybės ūkinė veikla, ekonomika buvo grįsta natūriniais mainais. Bet tai netrukdė valstybei įrenginėti kasyklas, tiesti kelius net ir per neprieinamas Andų kalnyno vietas, vystyti stebėtiną architektūrą (svarbiausia tos imperijos meno rūšis). Valstybė kaupė ir sandėliavo maisto atsargas, kad nederlingais metais sušelptų nukentėjusius regionus. Inkų valstybė nemokamai išlaikydavo mažamečius vaikus ir visus 60 metų sulaukusius savo piliečius. Inkai buvo išgyvendinę problemą, prieš kurią bejėgės, ko gero, visos pasaulio valstybės net XXI amžiuje: jų valstybėje nebuvo tinginių, melagių ir vagių. Mat pagal senuosius inkų tikėjimus tai buvo trys didžiosios nuodėmės. Nuo vaikystės vaikai buvo auklėjami taip, kad nė minties nekiltų nusižengti. Kuri Europos valstybė tuo galėjo ar gali pasigirti? Kai kas tai vadina komunizmu. Svarbu prasmė, slypinti kad ir šioje sąvokoje.

Dar ilgai Peru valstybė, kadaise buvusi Inkų imperija, stebins žmoniją savo paslaptimis. Kad ir garsiosios Naska linijos. Dalis tyrinėtojų jas laikė kosmogoninės paskirties ženklais, bet kokį ryšį su jais galėjo turėti gyvatės, beždžionės ir kitų gyvūnų išbraižyti siluetai? Akivaizdu, kad Andų kalnynas net ir XXI amžiuje bando užmegzti ryšį kol kas žmonijai nesuprantamos kalbos įvaizdžiais.

Keli žodžiai apie inkų kosmosą, jų kosmologinius simbolius. Auksą jie suvokė kaip Saulės simbolį, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tarpininką. Sidabrą laikė Mėnulio, o varį – Žemės įsikūnijimu. Jokia kita Amerikos žemyno šalis negalėjo lygintis su inkais pagal metalų apdirbimo ir statybų technologijas. Tuos laikus šiandien primena tvirtovė Maču Pikču ir kitų didingų statinių liekanos. Žinovai teigia, kad Andų gyventojai buvo sukūrę vieną didingiausių civilizacijų pasaulyje. Ir vieną pažeidžiamiausių, kaip tuojau įsitikinsime.

 Į Pietų Amerikos gilumą įžengė Senasis žemynas ispanų konkistadoro Francisco Pizarro (apie 1475–1541) asmenyje. Jo gimimo data šaltiniuose „siūbuoja“ kaip jo vadovauta karavelė banguotame Atlanto vandenyne.

Su kokiomis intencijomis atvyko krikščioniškos Europos tautos atstovai? 1532 m. lapkričio 16 d. 106 Pizarro pėstininkai ir 62 raiteliai susikovė su 80 tūkst. inkų armija. Ligi tol neregėti žirgai ir šaunamieji ginklai tarp indėnų pasėjo tokią paniką, tarsi iš dangaus būtų nusileidusios jiems priešiškos baltaveidės dievybės. Savo imperatoriaus Atahualpos vedami inkai beveik nepasipriešino atėjūnams. Ispanai prarado tik 5 karius, o kiek išžudė inkų karių, stengiasi neminėti. Šį mūšį prie Kachamarkos būtų teisingiau pavadinti skerdynėmis. Senoje graviūroje pavaizduoti ir paniką tarp inkų pasėję mūšyje naudoti pabūklai. Pavyzdys, ką reiškia parako galia jo nežinojusiai civilizacijai.

Konkistadorų klasta ir žiaurumas neatsitiktinai tapo priežodžiu. Įsitvirtinęs Kachamarkos mieste, Pizarro nusiuntė pasiuntinį pas Atahualpą, kviesdamas deryboms. Kai šis atvyko į miesto aikštę su imperatoriui derama iškilminga palyda, Pizarro jo nesiteikė pasitikti. Nusiuntė dominikoną, kad pakviestų imperatorių pietų į patalpą pas ispanus. Šiam nesutikus, dominikonas ėmė jam aiškinti krikščioniško tikėjimo tiesas ir padavė į rankas liturgijos knygą. Atahualpa metė ją žemėn, o ispanai to tik ir laukė. Iššokę iš pasalų, ėmė žudyti palydos karius, suėmė imperatorių. Išvydęs, kaip godžiai ispanai puolė prie jo atsivežto aukso, sidabro ir brangakmenių, Atahualpa pasiūlė išpirką už savo gyvybę: per du mėnesius jo pavaldiniai sklidinai pripildysią auksu patalpą, kurioje jis įkalintas. Savo pažadą įvykdė, bet ispanai ne tik neišlaisvino belaisvio, bet teisė pagal savo įstatymus ir nuteisė gyvą sudeginti. Atahualpa paprieštaravo: netekęs kūno, jis nebus įleistas į mirusiųjų pasaulį. Ispanai sutiko jį pakarti...

Inkai traukėsi į neprieinamus Andų tarpeklius, nuolat sukildavo, narsiai kovėsi iki 1572 metų, kol galutinai pralaimėjo. Parakas būtų išgelbėjęs jų imperiją, jeigu inkai jį būtų žinoję. Prieš europiečių karo technologijas ir klastas inkų civilizacija buvo bejėgė.

Buvusios inkų imperijos vietoje iškilo Peru vicekaralystė, tapusi labiausiai klestinčia Ispanijos kolonija. Peru žemės turtų dėka. Dar 1532 metais konkistadorai įkūrė pirmąjį Peru ispanų miestą San Miguel de Piura. 1535 metais Francisco Pizarro įkūrė naująją ispaniškosios Peru sostinę Limą, kaip įkūrėjas šis žiaurus grobuonis ir palaidotas Limos katedroje. Keistai skamba, bet tais pačiais 1535-aisiais buvo įsteigtas ir Limos Šv. Morkaus universitetas. Būtų tas pat, jei kunigaikštis Gediminas, susapnavęs geležinį vilką, pradėtų statyti Vilniaus miestą ir kartu steigti universitetą. Beje, Vilniaus universitetas (įkurtas 1579 m.) 44 metais jaunesnis už Limos Šv. Morkaus universitetą. Kartais pravartu lyginti, kad per daug nesipūstume. 

Pirmasis Peru aviacijos propaguotojas

Nors šiandieniniame pasaulyje Peru gal ir nevaidina išskirtinio vaidmens, bet jos gyventojai turi kuo didžiuotis. Ne vien praeitimi, bet ir asmenybėmis. Viena tokių – XX a. pradžios jau minėtas Peru aviatorius Jorge Chávezas. Stepono Dariaus ir Stasio Girėno tautiečiams būtina žinoti apie šį vyrą. O per jo likimą geriau pažinsime ir Peru valstybę, kaip vieną iš aviacijos ir aeronautikos, erdvės įsisavinimo pradininkių. 

1910 m. Europa nekantriai laukė naujo aviacijos rekordo, rugsėjo 23-ąją ta diena išaušo. Kuris iš trijų lakūnų – amerikietis, italas, o gal Peru gentainis pirmasis pasaulyje perskris Alpes, didžiausią ir aukščiausią Europos kalnyną? Pasiryžėlių pasitikėjimą savo jėgomis kaitino Italijos skraidymo klubo pasiūlyta 20 tūkst. dolerių premija nugalėtojui. Viena iš sąlygų: nugalėtojas galės pretenduoti į premiją, jei maršrute numatytą vietą pasieks gyvas. Deja, italas nesuskubo su savo lėktuvu atvykti į starto vietą, o amerikietis turėjo atsisveikinti su lenktynėmis po dviejų nesėkmingų bandymų pakilti. Liko vienintelis dalyvis – dvidešimt trejų metų Peru pilotas Jorge Chávezas. Pakilęs iš Ried-Brigo Šveicarijoje (Valė kantonas), paėmė kursą į Domodosolos miestą šiaurės Italijoje (Pjemonto regionas). Mes tuo metu pasidomėsime jo gimdytojais.

Viena iš sąlygų: nugalėtojas galės pretenduoti į premiją, jei maršrute numatytą vietą pasieks gyvas. 

Lakūno tėvas – bankininkas Manuelis Gasparas Chávezas Moreyra (1840–1908). Motinos María Rosa Ramona Dartnell Guisse (1849–1903) senelis Martinas Guisse (1780–1829), vėliau žinomas kaip Jorge Martinas Guisse, buvo Didžiosios Britanijos Karališkojo laivyno karininkas. Dalyvavo Prancūzijos revoliucijos ir Napoleo­no karuose, taip pat 1805 m. Trafalgaro mūšyje, kuriam vadovavo admirolas Horatio Nelsonas (1758–1805). Ši britų pergalė užkirto kelią Bonapartui įsiveržti į Didžiąją Britaniją ir užtikrino XIX a. imperijos dominavimą jūrose. Vėliau J. M. Guisse, įsigijęs nuosavą laivą HMS Hecate, atvyko į Pietų Ameriką, kur savo paslaugas pasiūlė už nepriklausomybę kovojusiai Čilei. Kovose J. M. Guisse pasirodė reikšmingai ir garbingai. Po karo vedė Limos gyventoją Juaną Valle Riestą, taip anglo karinė biografija persipynė su Peru aristokratija ir šios valstybės likimu. 1829 m. kilus karui su Kolumbija, J. M. Guisse pasiūlyta vadovauti Peru kariniam laivynui. Buvo pakeltas į karo laivyno viceadmirolus, istorijoje minimas kaip Peru karinio jūrų laivyno įkūrėjas. Vadovavo didžiausio Ekvadoro miesto Gvajakilio užėmimui, kurio metu per mūšį buvo pakirstas snaiperio kulkos. 1926 m. Guisse palaikai buvo perkelti į Próceres panteoną Limoje. J. M. Guisse garbei Peru Aukštoji karinio jūrų laivyno mokykla pavadinta Almirante Guisse, taip pat mažiausiai ir du Peru karinio jūrų laivyno laivai.

Tokios istorinės asmenybės provaikaitis Jorge Chávezas buvo pasiryžęs pratęsti garbingą giminės tradiciją, tik jį paviliojo ne jūrų platybės, o oro erdvių romantika. Jo tėvai iš Peru į Prancūziją atvyko po Ramiojo vandenyno karo, dar vadinamo Kalio salietros karu, kai 1879–1883 m. Čilė kariavo su jungtinėmis Peru ir Bolivijos pajėgomis dėl mineralais turtingos Atakamos dykumos dalies. J. Chávezui buvo lemta gimti Paryžiuje, čia jis baigė Elektros ir pramoninės mechanikos mokyklą (École Violet), įgijo inžinieriaus diplomą. Buvo visapusiškas sportininkas, lengvosios atletikos varžybose atstovavo prancūzų ir anglų klubams, profesionaliai žaidė futbolą ir regbį, mėgėjiškai dalyvavo dviračių ir automobilių lenktynėse, taip pat šaudymo varžybose. Vis dėlto tituluoto sportininko likimą nulėmė aistra aeronautikai. Mokėsi Maurice‘o ir Henri Farmano aviacijos mokyklose, čia sukonstravo kelis lėktuvų modelius. Gavęs 32-ąją aviacijos piloto licenciją, Reimse atliko pirmąjį skrydį, ore išsilaikė 1 val. 42 min. Aviacijos propagavimo ir skraidymo varžybose sugebėjo įveikti 142 km atstumą, Blériot monoplanu pakilo į rekordinį 1775 m aukštį. Pakartotinai sumušė pasaulio rekordą ties Isi le Mulino pasiekdamas 2 652 m aukštį.

Taigi Alpes perskristi J. Chávezas ryžosi kaip Europoje pagarsėjęs aviacijos rekordų autorius. Skrydį Blériot XI monoplanu pradėjo ryžtingai, sėkmingai perskrido sudėtingiausius Alpių kalnyno ruožus ir po 51 skrydžio minutės pasiekė maršruto tikslą – Domodosolos miestą Italijoje. Tačiau nelabasis tyko, kur mažiausiai tikėtina. Stipraus vėjo šuoras, tarsi keršydamas drąsuoliui, savo įniršį bloškė į trapaus monoplano Bleriot XI sparnus ir juos sulaužė. Pilotas krito iš 20 m aukščio, susilaužė abi kojas, nors vidaus sužeidimų neturėjo ir sąmonės nebuvo praradęs. Maršrutas buvo įveiktas, pirmajam pasaulyje perskridusiam Alpes J. Chávezui sveikinimus atsiuntė Italijos karalius ir Prancūzijos prezidentas.

Ispanų dominikonų vienuolis, misionierius humanistas Bartolomé de las Casas (1484–1566), Salamankos universiteto auklėtinis, sukrėstas savo tautiečių konkistadorų žvėriškumo Pietų Amerikos indėnų atžvilgiu, 1552 m. parašė knygą Trumpiausia Indijų sunaikinimo istorija (Brevísima relación de la destrucción de las Indias). Šia knyga jis siekė paveikti būsimą Ispanijos karalių Pilypą II (tuo metu princą). Ispanijoje knyga sukėlė karštas diskusijas, taip pat ir dėl Pietų Amerikos (tuo metu vadinta Indijomis) užkariavimo teisėtumo. Dėl de las Caso aktyvios veiklos galop buvo įstatymiškai panaikinta indėnų vergovė, jis laikomas vienu pirmųjų pasaulyje kovotoju ne tik už Amerikos indėnų, bet apskritai už žmogaus teises. 

Tačiau medikai to meto gydymo priemonėmis sustabdyti smarkaus kraujavimo iš piloto kojų neįstengė. Po keturių kankinančių parų, rugsėjo 27 dieną, didžiavyris Peru valstybės pilotas mirė. Gedulingos atsisveikinimo pamaldos vyko Domodosolos miesto katedroje ir Šv. Pranciškaus katedroje Paryžiuje. Jorge Chávezas palaidotas šalia tėvų kapo Per Lašezo (Père-Lachaise) kapinėse Paryžiuje, atsisveikinimo žodžius tarė Peru filosofas, rašytojas ir diplomatas Francisco García Calderónas Rey ir garsus politikas, vėliau Prancūzijos ministras pirmininkas, 13 kartų skirtas įvairių sričių ministru Léonas Barthou. Pasaulyje Jorge Chávezo žūtis sukrėtė ne tik aviatorius, bet ir daugelį paprastų žmonių. Jo laimėjimas šiandien lygintinas nebent su Charles‘o Lindbergho skrydžiu iš JAV per Atlanto vandenyną į Europą, bet tai įvyko jau 1927 metais, taigi po 17 metų, o J. Chávezas kūrė ir dirbo aviacijos vystymosi priešaušryje.

Rekordinio ir lemtingo skrydžio pradžioje ir maršruto pabaigoje – Brigo ir Domodosolos miestuose jam pastatyti paminklai. 1957 m. J. Chávezo palaikai po iškilmingų ceremonijų Prancūzijoje ir Peru buvo perkelti ir perlaidoti Las Palmos aviacijos bazės soduose. Jorge Chávezo vardu pavadintas svarbiausias Peru tarptautinis oro uostas, įkurdintas Kaljao uostamiestyje netoli Limos. Peru gyventojams ir ypač šios šalies aviatoriams Jorge Chávezo vardas reiškia maždaug tą patį, ką lietuviams S. Darius ir S. Girėnas.

Lakūno žūtis paskatino aistrą aviacijai

Taigi Jorge Chávezo vardu siūlyta Limoje pavadinti aero­klubą, kuriam vadovauti kviestas Pedro Pauletas. Natūralus pasiūlymas su technika susijusiam inžinieriui. Vis dėlto jis nesiėmė aeroklubą organizuoti. Kodėl? Juk didvyriško lakūno mirtis, o svarbiausia jo laimėjimai aeronautikoje pažadino nepaprastą Peru jaunimo aistrą aviacijai, tad Pauleto sprendimas gali atrodyti keistas. Galimas daiktas, kad savo įžvalgomis Pauletas lenkė net prityrusius Senojo žemyno aviatorius. Pastarieji pirmenybę teikė sraigtiniams lėktuvų varikliams, o perujietis jau tuo metu įžvelgė raketinių variklių pranašumus aviacijos ateičiai. Nežinome, kokiais šaltiniais, literatūra, autoritetais rėmėsi, bet sunku patikėti, kad visos Pauleto naujovės būtų gimusios tuščioje vietoje.

XX a. pradžioje Prancūzijoje pripažintas kaip vienas talentingiausių lakūnų buvo Peru valstybei atstovavęs lakūnas Jorge Antonio Chávez Dartnellas, pasirašinėdavęs ir kaip Geo Chavezas.

Tomis idėjomis jis gyveno, kaip ir kiekvienas savo laiką pralenkęs žmogus, jis ne visada buvo suprastas ir palaikomas. Pauletas netruko įsitikinti, kad tėvynėje savo naujų kūrybinių sumanymų neįgyvendins. Finansinės paramos išradimams įgyvendinti iš Peru valstybės negavo, ten bendraminčių nesusilaukė, tad tais pačiais 1910 m. grįžo į Europą ir bandė derinti diplomato pareigas ir tolesnį išradybos azartą. 
Svarbiausias jo atradimas sietinas su skysto kuro panaudojimu raketų varikliams. Būtent ši kuro rūšis vėliau žmonijai atvėrė kelius į kosminę erdvę. Taigi jo įžvalgos pasiteisino, techniniai sprendimai nebuvo diletantiški. Gal todėl jis ir nenorėjo užsidaryti jam pernelyg siaurame aeroklubo vadovo burbule? Jį šaukė platesnės erdvės ir horizontai. O kad ne viskas pavyko, tai ne visada nuo žmogaus priklauso Tokį tad atsakymą siūlome į mūsų pačių išsikeltą klausimą.

Buvome užsiminę apie perujiečio išrasto raketinio kuro formulę. Dėl jos buvo kilę nemažai ginčų ir komplikacijų, savaip detektyvinių istorijų, neišvengta ir pramanų. Kai kuriose publikacijose tvirtinama, kad Pauleto raketinio kuro paieškos sudomino vokiečių karinių raketų specialistus, taip pat ir žvalgybą. Nepavykus paveikti Pauleto, ėmėsi žygių jiems svarbią formulę įsigyti nelegaliu būdu. Sunku pasakyti, ar vokiečiams pavyko, bet pats šis domėjimosi faktas turėjo pasekmių tolesnei išradybinei Pauleto veiklai. Praėjus daugeliui metų jis buvo kaltinamas, kad savo žiniomis su vokiečiais pasidalijo, net jeigu ir ne visai savo noru. Pauletas visa tai griežtai neigė. Kur veikia slaptosios tarnybos, ten daug sunkiai patikrinamų faktų.

Epochiniai išradimai taip ir liko brėžiniuose

Ką daugiau žinome apie šio talento likimą? Gyveno Paryžiuje, Londone. Kokia veikla buvo užsiėmęs, ne visada aišku. Nuo 1921 m. tęsė diplomatinę karjerą kaip Peru generalinis konsulas Roterdame (Nyderlandai), vėliau Jokohamoje (Japonija), 1935 m. įsteigė Peru užsienio reikalų ministerijos prekybos skyrių ir jam vadovavo. Nuo 1941 m. su diplomatine misija dirbo Argentinoje.

Kuo baigėsi Pedro Pauleto stulbinantys išradybiniai užmojai, ką pavyko įgyvendinti? Daug metų dirbdamas Peru ambasadoriumi Europoje, Pedro Pauletas ieškojo rėmėjų savo kosminio aparato pastatymui, bet nesėk­mingai. Europiečiai dar neskubėjo investuoti į pernelyg drąsius projektus, ką jau sakyti apie abejotiną kosminį skrydį. Palaikymo nesulaukė ir iš Peru vyriausybės. Galop 1936 m. Britanijos ambasadai Limoje pateikė preliminarius savo pasiūlymų duomenis, veikiausiai su brėžiniais, kurių vėliau taip ir neatgavo. Jo raketinis lėktuvo variklis („lėktuvas torpeda“) taip ir liko brėžiniuose, praktiškai neįgyvendintas. Liūdniausia, kad ir pačių brėžinių išsaugoti nepavyko.

Išradėjas tvirtino, kad 1941 m., prieš išvykdamas į Buenos Aires, savo skysto kuro variklį perdavęs vyriausiajam sūnui Hektorui. Šis turėjo pasitraukti iš Peru Ant­rojo pasaulinio karo metais, nes po Japonijos antpuolio prieš JAV laivyną Perl Harbore iš Peru buvo deportuota jo žmona japonė. Likęs be priežiūros istorinis Pedro Pauleto skystojo kuro variklis buvo prarastas. Jis pats mirė Argentinoje 1945 metais, tais pačiais, kaip ir R. Goddardas, prie kurio mums tiesiog privalu bus sugrįžti.

I dalies pabaiga


NAUJOJI ROMUVA, 2020, Nr. 4 (613)

http://www.nromuva.lt/