Virbaliūnai – sklandymo paukštės atmintinas lizdas

Sklandymo poezijos paukštė prieš daugiau kaip septynis dešimtmečius nutūpė Virbaliūnuose. Su-kiojosi stačių Nemuno šlaitų antvėjuose, termikuose Netonyse, Kulautuvoje, neišsitekdama plačiais skraidūnų sielos mostais pasklido po Lietuvą į dar neišskraidytus debesynus. Virbaliūnuose reikia paminklo oreivystės paveldui, sklandymo pradininkams!

Virbaliūnai, sklandytojų slėnis.

Latviai pavydėjo lietuviams šlaitų

Vaikštant Virbaliūnuose, ant  Nemuno stačios pakriaušės, slėnyje, nejučiom suvirpa mintys:  čia kilo, skraidė mūsų vieni pirmųjų garsiųjų sklandytojų, čia vienas Lietuvos sklandymo paukštės lizdų, susuktų 1942 metais, išauginęs margą pulką aukšto, net pasaulinio lygio sklandytojus, skrai-dūnus, lakūnus, konstruktorius. Vokietijai 1939 m. kovo 23 d. prievarta atėmus Klaipėdos kraštą, netekome Nidos sklandymo mokyklos ir visų ten esančių sklandytuvų. Kulautuvos panemunės sta-tūs šlaitai su slėniais nuostabiai tiko sklandyti. Lietuvos aeroklubo surasta viena tinkamiausių vietų pakilti, pačiupti termikus. Net latviai pavydėjo. 
Virbaliūnų sklandymo mokyklos buvusiai sklandymo bazei – dviem valstybės paveldo sau-gomiems registriniams objektams paženklinti labai reikėtų lakaus, išraiškingo paminklo. Valstybės istorijos svarbios datos, paveldo vertybės turėtų būti nuolat pažymimos, minimos. Ypač tokios ro-mantiškos ir kartu techniškos sporto rūšies – sklandymo. Kitaip jas uždengs užmaršumo migla ir regėsime tiktai vaizdingą kraštovaizdį.

Naujakurių maištas

Taip nutiko  šalimais ir ant dalies sklandymo bazės atsikrausčius naujakuriams K. Savanaudiškais tikslais, pasitelkę nuskriaustųjų iškalbą, net teismuose atkakliai bandė įrodyti, esą nebuvę čia jokios sklandytojų bazės, o jei ir buvo, toji sklandymo istorija baigiasi ties jų sodybos riba. Senas būdas – daugsyk kartoti melą, tikintis, kad jis pavirsiąs tiesa. Bet tikrovės neatitinkančiais teiginiais, regis, patikėjo tiktai patys ieškovai. Kultūros ir istorijos paveldo saugotojams, sklandytojams, visiems gerbiantiems praeitį padėjo ir čia skraidžiusių pašėlusiai entuziastingų sklandytojų oreiviška dvasia. Sklandymo istorijos nepavyko suklastoti, pakeisti.

Priminsiu, dar sovietiniais 1976 m. Sklandytojų šlaitas patvirtintas istorijos paminklu, 2005 m. Sklandytojų kalva įrašyta į Kultūros vertybių registrą. 2011 m. rudenį Kultūros paveldo departamento Vertinimo taryba patikslino šios vertybės ribas, suteikė teisinę apsaugą ir likusiam nepaminkliniam sklandytojų šlaitui, pavadindama Lietuvos sklandytojų slėniu II (u. k. 35923). Sklandytojų I ir II slėniams suteiktas nacionalinis reikšmingumo lygmuo. Ieškovai dar 2011 m. vasarą pateikė Kultūros paveldo departamentui pretenziją-prašymą, esą Sklandytojų kalvos (unikalus kodas 12156, I 283) teritorijos ribos neatitinka tikrovės. Nepatenkinus jų prašymo, ieškovai bylinėjosi administraciniuose teismuose. 2013 m. sausio 16 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė ieškovų skundą atmesti.

Be buvusios skraidymo erdvės, ožiškai išriestos šlaito keteros, sklandytuvų pakėlimo stačiojo tako netektume tikrojo vaizdo, liktų vien romantiškai įspūdingas, tačiau nutolęs pasakojimas, atsiminimai, kurie ilgainiui išdiltų iš atminties. Sklandymo istorijos paveldas išsaugotas. Jeigu čia  dar būtų pastatytas atminimo ženklas ar paminklas, informacinė lenta, rodyklė, visu didingumu, reikšmingumu visuomenei atsivertų vienas įspūdingiausių pirmųjų sklandytojų aerodromų.

Jaudina mūsų pirmtakų aviatorių ryžtas mokytis, garsinti, kurti skraidančią Lietuvą.

Pirmtakai kūrė skraidančią Lietuvą

Lietuvos sklandytojų slėnis išaugino keletą Lietuvos rekordų. Čia sklandė, dirbo instruktoriais, mokytojais Bronius Oškinis, Alfredas Gysas, Vladas Strazdas, Vytautas Peseckas, Zenonas Brazauskas, Vytautas Vaitkus, Viktoras Tamošiūnas, Antanas Gaižauskas, Zdislovas Koronkevičius, Leonardas Kutkus, Stepas Tamulis, Anatolijus Speičys, Romualdas Putra, Antanas Kuzmickas, B. Milius, Vladas Drupas, Edvardas Bulanavičius, Jonas Balčiūnas, Vytautas Dovydaitis, Raimundas Kavaliauskas. Čia sukurti, išbandyti konstruktoriaus Broniaus Oškinio sklandytuvai „BRO-9“, „BRO-11“, A. Kuzmicko sklandytuvas „M-1“, „M-2“, „KPI-3“. Pirmą kartą Lietuvoje panaudotas mechaninis agregatas, sukurtas ir padarytas J. Balčiūno, sklandytuvams iškelti į 300–400 metrų aukštį. Į rekordines aukštumas kilo Vytautas Dovydaitis. Jaudina mūsų pirmtakų aviatorių ryžtas mokytis, garsinti, kurti skraidančią Lietuvą. Tai puoselėtina, atmintina, kad neliktų tik sausa, tik pasakojimuose, kad ir gerbtina istorija. O pavydintiems, savanaudiškiems, piktiems teks susitaikyti ir prisitaikyti: lietuviai – skraidanti tauta.

Nemuno slėnyje tapus ankšta, 1957 metais sklandytojai iš gimtojo lizdo išskrido. Vėliau palankiuose šlaito antvėjuose įsisuko skraidyklininkai, kuriems statūs šlaitai, sūkuriuojantys termikai labai pritiko. 1977 m. gegužę įkurtas visuomeninis skraidyklių sporto organizacinis komitetas. Pirmasis pirmininkas –Saulius Prialgauskas.

Ne tik mano vizijoje – entuziastai sklandytojai, aviacijos sporto istorikai pastatys išvaizdų paminklą, kasmet lankysis, paminėdami įvairias prasmingas, svarbias sklandytojams sukaktis, progas. Turistai, atvažiavę į Virbaliūnus, pavaikščioję ant stačiojo kalno, „Ožio kupros“, palaipioję aukštais Nemuno šlaitais, visai kitaip domėsis, apžiūrinės Lietuvos aviacijos muziejaus sklandytuvus, skraidykles, parasparnius; suaugusiųjų ir vaikų vaizduotė užaugins troškimą skraidyti, gerbti šalies aviacijos istoriją, ja domėtis ir didžiuotis.