Kaip tokia maža raketa pakilo nuo Mėnulio?

„Jei nuo Žemės reikia milžiniškos raketos, kaip toks mažas Mėnulio modulis galėjo pakilti?“ – klausia skeptikai.

Čia veikia ta pati Ciolkovskio raketos lygtis, kurią žino kiekvienas kosmonautikos studentas:

• Žemėje reikia įgauti ~11–12 km/s greitį, kad pasiektum kosminę trajektoriją.

• Mėnulyje pabėgimo greitis – tik apie 2,4 km/s, o iškilti į orbitą pakanka ~1,7 km/s.

• Mėnulio trauka – šešis kartus silpnesnė nei Žemės, atmosferos nėra.

„Apollo“ Mėnulio modulio startinė masė buvo apie 6,5 tonos, iš jų apie 2,5 tonos – kuras. Tai visiškai pakanka pakilimui iki Mėnulio orbitos ir sujungimui su orbitiniu moduliu. Skaičiavimai publikuoti ir atviri – juos gali perpatikrinti bet kuris inžinierius.

🧮 Kas yra Ciolkovskio lygtis?

Ciolkovskio raketos lygtis aprašo, kokį greitį raketa gali įgyti, priklausomai nuo:

• raketos masės prieš ir po degimo,

• degimo produktų išmetimo greičio.

Supaprastinta idėja:

kuo didesnė kuro dalis ir kuo greičiau dujos išmetamos iš variklio, tuo didesnį greitį raketa gali pasiekti.

Būtent ši lygtis parodo, kodėl nuo Mėnulio pakilti galima su mažu moduliu, bet nuo Žemės reikia milžiniškos raketos.

Kodėl „Apollo“ kapsulės neatrodo visiškai apdegusios?

Prie Žemės grįžęs aparatas į atmosferą įskrenda ~11 km/s greičiu, todėl šiluminės apkrovos milžiniškos. Tačiau:

• temperatūros smūgį priima specialus abliacinis šiluminis ekranas kapsulės dugne,

• jis gamintas iš fenolformaldehidinės dervos, kuri apanglėja ir nugaruoja, išnešdama šilumą,

• ekranas sveria beveik 1,5 tonos ir nusimetamas ~7 km aukštyje, prieš išskleidžiant parašiutus.

Todėl eksponuojamos kapsulės atrodo tik dalinai apsvilusios: didžioji „juodojo darbo“ dalis liko tame, kas dabar guli Ramiojo vandenyno dugne.

🔥 Kas yra abliacinė šiluminė apsauga?

Abliacinė apsauga – tai šiluminės apsaugos tipas, kai medžiaga:

• įkaitusi apanglėja,

• vėliau nugaruoja / išgaruoja,

• taip išneša šilumą ir apsaugo po ja esantį korpusą.

„Apollo“ kapsulės dugne buvęs fenolformaldehidinės dervos ekranas:

• sverdavo apie 1,5 tonos,

• nusimesdavo ~7 km aukštyje,

• priimdavo didžiąją dalį įėjimo į atmosferą kaitros.

Iš kur Mėnulio gruntas ir kodėl jo tiek daug?

Per šešias „Apollo“ ekspedicijas į Žemę atgabenta apie 400 kg Mėnulio grunto. Jis laikomas:

• Hjustono Mėnulio ėminių laboratorijoje (azoto atmosferoje),

• muziejuose ir tyrimų institutuose daugelyje šalių, taip pat ir Rusijoje,

• dalis mėginių buvo iškeista į sovietinių „Luna“ automatinių stočių parvežtus mėginius.

Maždaug pusė šio grunto buvo sąmoningai „užšaldyta“ ir nejudinama 50 metų. Šiandien šie mėginiai dalijami modernioms laboratorijoms ir, naudojant naujausius metodus, vis dar daromi nauji atradimai. Tai būtų keistas „klastotės“ naudojimas – laikyti „netikrą“ gruntą pusšimtį metų ir duoti jį vis jautresniems tyrimams.

🧪 Kas yra Mėnulio gruntas?

Mėnulio gruntas – tai Mėnulio paviršiaus smulkios uolienos, dulkės ir skeveldros.
Skirtumai nuo Žemės dirvožemio:

• nėra organikos (gyvybės pėdsakų),

• dalelės aštrios, neapgludintos – nėra vandens ir oro erozijos,

• sudėtis atskleidžia Mėnulio vulkaninę ir smūginių kraterių istoriją.

„Apollo“ misijos parvežė apie 400 kg šios medžiagos – tai unikali laboratorija mūsų Saulės sistemos istorijai tirti.

Kodėl žmonės į Mėnulį neskrenda daugiau kaip 50 metų?

„Jei galėjo tada, kodėl nebeskrenda dabar?“ – klausia sąmokslo teorijų gerbėjai.

Surdinas pabrėžia: „Apollo“ programa buvo ne vien mokslas, bet ir politinė Šaltojo karo priemonė. Brangūs, rizikingi skrydžiai buvo pateisinami tik vienu tikslu – parodyti sisteminę persvarą. Tikslas pasiektas, vėliau:

• prasidėjo Vietnamo karas,

• kilo naftos kainos,

• dingo politinis poreikis ir finansinis pagrindimas.

Istorijoje tai ne nauja. Tarp pirmųjų ekspedicijų į Pietų ašigalį ir pastovaus mokslo centro atsiradimo Antarktidoje praėjo apie 50 metų. Tarp pirmojo žmogaus nusileidimo į Marianos įdubos dugną ir antrojo – taip pat daugiau kaip pusšimtis metų. Pirma – pavojingas, „sportinis“ žygis, vėliau – nuoseklus, saugesnis sugrįžimas.

Kinų mėnuleigis ir „nematomi Apollo“

Kartais cituojama frazė iš kinų transliacijos: „Mes nematome Apollo“ – neva tai „įrodymas“, kad nusileidimo vietų nėra.

Iš tiesų buvo kalbama apie kraterį „Apollo“ Mėnulio „nugaros“ regione, į kurį turėjo nusileisti „Chang’e-6“. Tai senas, eroduotas ir antriniais krateriais „sudaužytas“ objektas, todėl iš orbitos jį ne iš karto pavyko atpažinti. Vėliau aparatas sėkmingai nusileido ir parvežė Mėnulio grunto iš šio regiono. Jokios sąsajos su „Apollo“ nusileidimo vietų „nematymu“ čia nėra.

Stenlis Kubrikas ir „studijinė Mėnulio versija“

Populiari legenda teigia, kad Mėnulio nusileidimą nufilmavo režisierius Stenlis Kubrikas. Dažniausiai rodomi kadrai, kur matyti:

• Mėnulio modulis,

• „Mėnulio“ gruntas,

• astronautai skafandruose ir... studijos technikai su prožektoriais.

Tai realios NASA treniruotės Hjustone – salėje buvo atkurta Mėnulio paviršiaus imitacija, kur astronautai repetavo išėjimus, darbą su įranga, mėginių rinkimą. Treniruotės buvo filmuojamos analizei. Vėliau šie kadrai „perdėlioti“ sąmokslo šalininkų ir paskelbti „išaiškinta studija“.

Pirmosios tikros transliacijos iš Mėnulio buvo prastos kokybės dėl silpno ryšio kanalo ir techninių ribojimų – būtent tai, o ne „per gera“ atmosfera, būtų užkliuvę profesionaliam kino režisieriui.

IŠVADA

Astronomas Vladimiras Surdinas atvirai pripažįsta: tikėtis, kad „mėnulio sąmokslo“ šalininkai persigalvos, yra naivu. Tačiau išsamiai nagrinėjant jų argumentus, atsiveria puiki proga nuosekliai aptarti optiką, radiaciją, raketų dinamiką, medžiagas ir realius kosminių skrydžių iššūkius.

Žmonės Mėnulyje buvo. Klausimas šiandien – ne „ar buvo?“, o „kada ir kaip sugrįšime?“