Penktadienis. 13-ta. „Aviacijos pasaulio“ redakcijos kolektyvas sėda į automobilį ir iš Vilniaus pajuda į didžiausią per 10 žurnalo leidybos metų turą. Planuojame aplankyti 11 aerodromų. Vėliau, realiai įvertinus galimybes, atsisakome sustojimo Jurbarke, pažadėdamos čia apsilankyti vėliau. 

Keliaujame žeme. Mūsų tikslas – ne paskraidyti, nederinome turo datos su varžybomis ar šventėmis. Svarbiausias siekis – pabendrauti su aviatoriais, sužinoti, kas vyksta aerodromuose. Į mūsų akiratį pirmajame turo etape pateko nuo sostinės vakarų ir šiaurės kryptimis įsikūrę Lietuvos aerodromai. Seniausias iš aplankytų – Pociūnų aerodromas, jauniausias – Tauragės. 

Pociūnai I 

Pirmoji stotelė – Pociūnai. Čia užsukame vieną iš paskutinių bugio (kasmetinio parašiutininkų sąskrydžio), vykusio liepos 6–15, dienų. Parašiutininkai tiesiog šėlsta. Kauno parašiutininkų klubo vadovas Kęstutis Milišauskas prisipažįsta, kad yra labai pavargęs nuo organizacinių darbų maratono, bet, mūsų akimis, jis kaip visada, energingas ir linksmas. Nė vienas šuolio bilietėlis neparduodamas be šmaikštaus patarimo ar priminimo. Pakalbinome sutiktas merginas. Alytiškė Viktorija Karčiauskaitė tądien skaičiavo 76 savo šuolį, o nuo rudens gyrėsi pradėsianti orlaivių inžinerijos ir pilotavimo studijas Anglijoje, Brunel universitete. Vilnietė Linara pernai pirmąkart išbandė šuolį tandemu Kyviškėse, o šiemet pradėjo šokinėti savarankiškai, jos sąskaitoje 70 šuolių.

Šiemet į bugį susirinko apie pusantro šimto dalyvių. Į orą juos kėlė lėktuvas L-410, pilotuojamas Vytauto Tamošiūno. Žemėje likę kolegos išdavė, kad 62-ejų lakūnas – šviežiai „iškeptas“ Sankt Peterburgo aviacijos akademijos bakalauras. Pageidaujantieji turi galimybę šokti ir iš An-2 bei oro baliono. 
„Bugis – bendraminčių sąskrydis, kuriame laukiami ir patyrę parašiutininkai, ir norintys atlikti pirmą šuolį“, – teigia renginio siela K. Milišauskas. Savo pirmuosius 11 šuolių būtent bugio metu Pociūnuose atliko Rygoje gyvenantis vokietis Valdemar Medzler. „Bičiuliai patarė, kad jei noriu likti gyvas, pradėti šuolius turiu Pociūnuose. Paklausiau jų“, – juokiasi „žalias“ parašiutininkas. Pernai sąskrydyje pirmąkart apsilankęs Lukas iš Vengrijos, kurio mama lietuvė, šiemet čia grįžo su 6 draugais. 

Bugio organizatoriai džiaugiasi sugrįžtančiais ir tikina, kad tradicinio renginio sėkmės paslaptis – puiki komanda. „Be informaciją kompiuterizuojančių Vaido ir Ryčio, priekinę liniją reguliuojančio, parašiutininkus rikiuojančio ir skaičiuojančio Algio Petreikio, pilotų ir visų dalyvių vienas nieko nepadaryčiau“, – dėkingumo kolegoms negaili Kauno parašiutininkų klubo vadovas. Jo teigimu, labiausiai prie sąskrydžio sėkmės prisideda virtuvės darbuotojos: „Jei sportininkai būtų alkani, net šuoliai nedžiugintų...“ 

Per dieną kylama 20–24 kartus, vieno pakilimo metu iššoka 18–22 parašiutininkai, atliekama apie 500 šuolių. 
Bugio dalyviai šiemet pirmą kartą renginio istorijoje turėjo galimybę ne tik šokinėti į valias, bet ir pasimokyti. Į Lietuvą pirmąsyk atvyko aukšto lygio instruktorius amerikietis Brian Germain. Pasak instruktoriaus Vaido Čėsnos, amerikietis yra vienas iš 5 žymiausių instruktorių, keliaujančių ir vedančių kursus parašiutininkams visame pasaulyje. Jis pats šokinėja jau 27 metus, sąskaitoje – apie 15 tūkst. šuolių. Taip pat B. Germain yra parašiutų dizaino ir gamybos kompanijos „Big Air Sportz“ įkūrėjas, psichologas, knygų autorius. Sąskrydžio dalyviams jis vedė 2 seminarus. Parašiutų sporto pagrindų seminaras (Basic cause) buvo skirtas visiems, sukaupusiems bent 50 šuolių ir daugiau. Seminaruose B. Germain dalijosi ne tik asmenine patirtimi, bet ir kelionių metu sukauptomis žiniomis. Vienam žmogui seminaras kainavo 200 JAV dolerių. Patyrusio instruktoriaus seminarų kaštus sumažinti padėjo Lietuvos parašiutų sporto federacija. Vieno seminaro trukmė – dvi dienos. Parašiutų sporto paslaptimis instruktorius dalijosi ir su pažengusiais bugio dalyviais (Advanced cause). Seminarų metu B. Germain ne tik pateikė sisteminę informaciją, kaip pagerinti savo šuolių techniką bei susidoroti su psichologiniais iššūkiais, bet kiekvieno dalyvio šuolius filmavo, o vėliau detaliai analizavo. Profesionalas iš JAV Lietuvoje lankosi pirmą kartą, jis teigė esąs maloniai nustebęs aukštu parašiutininkų meistriškumo lygiu bei puikia renginio organizacija ir itin tiksliu šuolių planavimu. 

Pociūnai II

Po spalvingo parašiutininkų bugio kitoje Pociūnų aerodromo pusėje, sklandytojų zonoje, penktadienio vidurdienį – lyg iššluota. Tačiau geriau pasidairiusios vis tik radome žmonių. Kavinukėje „Debesota“ anūkės padedama darbavosi Laima Sabeckienė, angare – labiausiai patyręs Lietuvoje vaikų sklandymo instruktorius Igoris Bykovas. Jis buvo piktas – valandėlę vėlavome ir mūsų laukę jaunieji sklandytojai neiškeliavo į Aviacijos muziejų Kaune. Tačiau ilgai pykti, pasak vaikų, tobulas instruktorius nemoka. Netrukus atlyžo ir pasakojo apie jaunimą, kurį moko skraidyti. I. Bykovo žinioje – apie 20 vaikų. Lankėmės ketvirtą „Rotary“ klubo organizuotos sklandymo stovyklos vaikams iš užsienio dieną. Visi jaunuoliai jau buvo pabandę kilti. Išbandyti skrydžio malonumą į Pociūnus paaugliai atvyko iš Rumunijos, Turkijos, Prancūzijos, Vokietijos, Slovėnijos, Italijos, Ispanijos, Belgijos. Savarankiškai Lietuvą pasiekusius jaunuosius stovyklautojus Vilniuje pasitiko „Rotary“ klubo nariai ir pristatė į Pociūnus. Nors kai kurie vaikai neslėpė, kad sklandymo stovykla buvo ne jų, o tėvų pasirinkimas, visi džiaugėsi neišdildomais skrydžio įspūdžiais ir naujais draugais. Pasak I. Bykovo, stovyklos, nors trumpos, bet yra puiki priemonė įvairiose šalyse populiarinti vaikų sklandymą. Lietuva šiuo metu yra vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje savarankiškai sklando vaikai nuo 9 metų amžiaus. Pociūnuose vaikai sklando dviem sklandytuvėliais, dar keturi paskolinti kitoms jaunųjų aviatorių mokykloms. 

Igoris Bykovas pasakojo, kad jaunųjų aviatorių mokykla veikia ir Rusijoje, Kaliningrado srityje. Vaikai ten mokosi skraidyti su LAK-16M. Mokyklos atstovai yra pakviesti Lietuvon dalyvauti V. Pakarsko taurės varžybose rugpjūčio mėnesį. Šiuo metu ieškoma renginio rėmėjų. Jei atvyktų rusai – pirmą kartą V. Pakarsko taurė virstų tarptautinėmis varžybomis. 
Iš susitikimo savivaldybėje grįžęs Kauno apskrities aviacijos sporto klubo vadas Vytautas Sabeckis klubo naujiena įvardijo „Aviacijos pasaulio“ vizitą be progos, ne renginio ar varžybų metu. Taip žurnalo kolektyvo apsilankymą vertino ir kituose aerodromuose. 

Tačiau naujienų didžiausiame šalies klube, be abejonės, yra daugiau. Šiemet klubo gretas papildė 10 naujų sklandytojų, 7 iš jų pradėjo savarankiškus skrydžius. Pagrindinis klubo instruktorius – Viktoras Kukčikaitis. Skraidoma 6 sklandytuvais: dviem Blanik ir vienu Puchacz dalijasi 4-5 klubo nariai, užaugę iki „baltos“ technikos dalijasi Jantar Standard – jam tenka 3-4 sklandytojai. Po truputį restauruojami LAK-12 – keturi jau „prikelti“, atgaivinti galima ir sklandytuvus Kobra bei Puchacz. Susitikimo dieną klubo narys Rokas Liaugaudas dalyvavo pirmose savo varžybose – Zenono Brazausko taurėje Paluknio aerodrome. Po dviejų pratimų vaikinas pirmavo. Klubui tose varžybose atstovavo ir Edita Skalskienė, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, tapo čempione.

Į Pasaulio sklandymo čempionatą JAV artimiausiomis dienomis vykti ruošėsi sklandytojai Vytautas Mačiulis, Mindaugas Žaliukas, komandos vadovas Vincas Bitinaitis ir padėjėjas Stasys Skalskis, o žiemą planuojama kovoti Argentinoje. V. Mačiulis ir M. Žaliukas lenktyniaus su lietuviškos konstrukcijos sklandytuvais LAK-17B FES su elektros varikliais. 
Pociūnų aerodrome sklandymo klubas ruošiasi tarptautiniam senovinių sklandytuvų sąskrydžiui, kuriame laukiama apie 60 sklandytuvų ir 100 pilotų. Sąskrydis vyks liepos 30 – rugpjūčio 6 dienomis. Aerodromo laisvalaikio zonoje įrengtas baseinas, tinklinio aikštelė, baigiama įrengti teniso kortus. Tikimasi, jog tai padės pritraukti daugiau turistų bei norinčių laisvalaikį leisti arti aviacijos.

V. Sabeckio nuomone, vyriausybė turėtų suprasti, kad aerodromus būtina stiprinti – pasirinkti keturis penkis ir jiems padėti plėstis. Aviatorius kategoriškai nusiteikęs prieš verslo atėjimą į aerodromus. Tokią griežtą poziciją jis aiškina tuo, kad verslas tik dar pabrangintų skraidymus. 

Marijampolė

Iš Alytaus lekiame ieškoti Sasnavos. Tai vienas linksmiausių kelio ruožų. Niekur kitur neužtikome tiek išradingai pavadintų miestelių ir kaimelių. Pravažiuojame Netyčkampį, Santaiką, Mergalaukį, Vartus, Vytautiškes, Pėdiškius, Kulokus, Gyviškius, Puskelnius. Prie ženklo nuorodos „Jankai 15 km“ nesusiturime nesustojusios. Vyr. redaktorė Vilma Jankienė ir direktorė Živilė Jankutė nusifotografuoja prisiminimui šalia kelio ženklo ir judame toliau. Šiame ruože mus vienintelį kartą per visą turą sustabdo kelių policininkai. Papasakojame apie kelionės tikslą, paklausiame kelio, padovanojame žurnalą su visų mūsų telefonų numeriais ir, policininkams pamiršus, dėl ko stabdė, keliaujame toliau. Gerbiamieji policininkai, jeigu skaitote padovanotą žurnalo numerį, primename, kad redakcija laukia jūsų skambučio...

Į Marijampolę atkeliaujame darbo dienai jau pasibaigus, tad aerodromas šurmuliuoja: šuoliui ruošiasi pirmokai, vėliau dar keletą kartų An-2, pilotuojamas Mindaugo Kieliaus, į dangų kelia sportininkus. Tądien pirmąjį šuolį atliko 11 jaunuolių, 4 išbandė tandemo malonumą. 

Labiausiai širdį Marijampolės aerodrome sušildo jaunieji aviatoriai. Išsirikiavo jų 14 ir spindinčiomis akimis pasakojo apie savo skrydžius, apie norą pakilti kuo aukščiau, o užaugus būti lakūnais. 13-metis Aivaras Matukas skraidyti mokosi penktus metus, jo bendraamžis Mindaugas jau puikiai valdo ir parasparnį, geba atlikti operacijas išvilktuvu. Janinos Karčiauskienės ir jos sūnaus Mindaugo Karčiausko vadovaujamas Marijampolės A. Gustaičio jaunųjų aviatorių klubas ypatingas tuo, kad vaikai turi galimybę išbandyti keletą aviacijos rūšių – jie konstruoja ir skraidina aviamodelius, skraido vaikišku sklandytuvu ir parasparniu. 

Eskadrilėje šiemet 14 vaikų, 6 iš jų naujokai. Vaikai – visateisiai aerodromo naudotojai, turintys savo atskirą erdvę, pakilimo taką, kurį patys prižiūri. Už galimybę ugdyti jaunuosius aviatorius, paramą ir palaikymą Mindaugas Karčiauskas dėkoja Marijampolės aeroklubo vadovui Alvydui Danilaičiui bei Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokyklai. Vaikai skraidyti mokosi čia nuo 1994-ųjų. J. Karčiauskienė dirbti su vaikais pradėjo prieš 20 metų ir išaugino ne vieną aviatorių: Povilą Liberį, Tomą Brusoką, Eimantą Bertešką.

Mūsų apsilankymo dieną dviejų savaičių stovykla baigėsi. Daugelio vaikų parsivežti į namus atvyko tėveliai. Sustoję ratu pasikalbame. Penkių vaikų mama, buvusi pedagogė, dabar namų šeimininkė Lina Lukšienė iš Igliaukos tikina nežinanti, kaip numalšintų vaiko smalsumą ir norą skraidyti, jei ne šis aerodromas. Ji pasakoja, kad sūnus Rapolas nuo mažų dienų žiūri į dangų. Prie brolio prisijungė ir jaunesnė sesutė Gražina. Mama tikina, kad vaikams mokymasis skraidyti suteikia pasitikėjimo savimi Tėvai giria vadovus už kantrybę ir rūpestingumą ir vienbalsiai tikina, kad su tokiais pedagogais nebaisu palikti vaiko. Iš aerodromo vaikai grįžta drąsesni, ryžtingesni, įgavę techninių bei istorinių žinių. Jie svajingai pasakoja: „O kad tu žinotum...“, moko tėvus aerodinamikos paslapčių, paaiškina, kodėl gandrai skraido, dalinasi žiniomis apie termikus.

J. Karčiauskienė pripažįsta, kad su vaikais dirbti nėra paprasta. Dauguma jų nori greito rezultato – iškart gaminti didelius modelius, aukštai kilti. Tačiau panašu, kad, nepaisant blogos nuotaikos ar nusivylimo akimirkų, vaikai vadovus labai myli – sekioja apspitę po visą aerodromą, žiūri smalsiomis akimis ir įdėmiai klauso kiekvieno jų žodžio. Bėda ta, kad vadovai dirba už labai menką atlygį, tad gimsta mintys išvykti iš Lietuvos. Tuomet tikrai nutrūktų svarbi mokomoji gija.
Marijampolės aeroklubo vadovas A. Danilaitis pasakoja dalyvaujantis visuose projektuose gauti lėšų aerodromo infrastruktūrai gerinti. Paruošta dokumentacija restauruoti administracinį pastatą, tikimasi gauti 1 mln. 30 tūkst. litų nusausinti 80 ha aerodromo teritorijos. Vadovas džiaugiasi, kad žmonės finansiškai atsigauna, daugėja norinčių atlikti šuolius, kilti apžvalginio skrydžio. 35 metų sukaktį minintį aeroklubą šiemet papildė 3 nauji nariai. Daug dėmesio A. Danilaitis sako skiriantis jauniems aviatoriams, pamainai. Stengiasi vadovas įvairiapusiškai – ant rankų sūpuoja būsimą parašiutininką, savo pagranduką, 8 mėnesių sūnų Julių. 

Sasnavos aerodromą sunku palikti, čia gyvuoja ypatinga dvasia. Parašiutininkai susikaupę deda parašiutus, pristigome laiko su jais pasikalbėti. Aerodromas gyvas, dūzgiantis, tvarkingas. Čia telpa visi – ir parašiutininkai, ir vaikai, ir pramogautojai, ir aviatorių šeimos. Pastatytos sūpuoklės vaikams, yra galimybė apsistoti nakvynei. Kavinukėje buvome palepintos skaniais kepsniais. Paliekame pirmąjį viešą pagyrimą už labai skanią vakarienę. 

„Kiek darbo žmonės įdėjo, kad viskas čia taip gerai atrodytų? Ir kuo mus nori paversti?“ – retoriškai klausė Mindaugas Karčiauskas, nusivylęs valdžios požiūriu ir tuščiais pažadais. Tačiau išsiskyrėme vis tik optimistiškai – sutarėme dirbti toliau. Mes savo ruoštu rašyti apie aviatorių nuopelnus žurnale, o jie – ir toliau rašyti ant dangaus.