Gruodžio 7-toji – tarptautinė civilinės aviacijos diena

Žurnalas „Aviacijos pasaulis“
2011 m. gruodžio 7 d.

Gruodžio 7-tąją – pasaulis švenčia civilinės aviacijos dieną nuo 1994 metų. Ši diena mums primena 1944 m. gruodžio 7 dieną, kai JAV kvietimu Čikagoje 52 šalių atstovai pasirašė Čikagos konvenciją. Ji padėjo pamatus Tarptautinei civilinės aviacijos organizacijai (ICAO), kurios rūpestis – saugių skrydžių standartai ir taisyklės, aviacijos vystymas. Neįmanoma to pasiekti be bendradarbiavimo aviacijos srityse tarp įvairių pasaulio šalių.

ICAO prezidentai

Po Čikagos konvencijos praėjo 67 metai.  Įdomu yra tai, kad ICAO, kuri buvo įkurta 1947 metais, per šį ilgą laikotarpį buvo tik keturi prezidentai: 1947-1957 Edvardas Warneris (JAV), 1957-1976 Walteris Binaghi  (Argentina), net tris dešimtmečius 1976-2006 – Assadas Kotaitas, dabartinis nuo nuo 2006 metų Roberto Kobė Gonsales (Meksika).  Asadas Kotaitas laikomas ICAO tėvu, nes vadovavo organizacijai ilgiau nei kiti. Jis pats juokaudavo, kad ICAO buvo jo vaikas, nes jis su žmona egiptiete Monika nesusilaukė vaikų... 

Nauji iššūkiai

Pasaulis, po Antrojo pasaulinio karo pradėjęs rūpintis civilinės aviacijos vystymu, buvo visiškai kitoks. Jeigu anuomet konvenciją pasirašė 52 šalys, tai dabar ICAO organizacijoje – jau 190 šalių, o aviacija sprendžia vis naujus klausimus ir naujus iššūkius. Lietuva ICAO nare yra nuo 1992 metų. ICAO nustatyti standartai ir rekomendacijos aviacijos saugai ir saugumui galioja visoms šalims.
Čikagos konvencijoje nebuvo užsiminta apie gamtos aplinką ir saugumą, tuo metu ir ICAO dienotvarkėje viskas buvo tik apie skrydžių saugą. Skrydžių saugumo sąvoka atsirado vėliau. Įdomu, kokias sąvokas atras XXI amžius?
ICAO kritikuojama, kad lėktuvų vykdomi skrydžiai greitina ledynų tirpimą, kad neskiriamas reikiamas dėmesys aplinkos apsaugai. Tai ne visai tiesa: dėmesys skiriamas, tik galbūt nepakankamas, nes dabar visi resursai nukreipti į problemas, susijusias su terorizmu.

Nauja oro transporto koncepcija

Praėjusio amžiaus viduryje oro transportas buvo viena iš daugiausiai kontroliuojamų ekonomikos sektorių. Visomis prasmėmis – ekonominėmis ir politinėmis. Visur, išskyrus Ameriką, aviakompanijos buvo valstybės nuosavybė. Viskas buvo daroma dviejų valstybių sutarčių pagrindu. Visi oro paslaugų aspektai,  naudojami radijo dažniai, orlaivio tipas numatomame maršrute ir t.t. – viskas buvo fiksuojama ir įrašoma valstybių sutartyse. Globalizacija ir liberalizacija visiškai pakeitė oro transporto koncepciją. ICAO susidūrė su nauju išbandymu. Pradėjusi bendradarbiauti su šalimis narėmis ICAO tapo pagrindiniu veikėju, turėjo spręsti iškilusius klausimus ir priimti sprendimus, kurie atitiktų Čikagos konvencijos dvasią, o tai padaryti buvo nelengva. Jau pačioje pradžioje buvo aišku, kad be bendradarbiavimo nebus pasiekimų. ICAO politikos pagrindas buvo pasiekti konsensusą tarp šalių, kurių požiūriai į tą patį klausimą būdavo skirtingi.
Jei po ICAO įkūrimo rūpestis Nr. 1 buvo skrydžių sauga ir skrydžių  patikimumas, tai pradedant 1970 metais pagrindinė problema tapo aplinkos apsauga.
Transporto, esančio ant žemės (automobilių, traukinių ir t.t.) padaroma tarša aplinkai yra žymiai didesnė negu aviacijos, bet kai kuriems žmonėms atrodo kitaip ir jie dėl to labai jaudinasi. Gyvenantieji netoli oro uostų susirūpinę dėl oro uosto neigiamo poveikio žmonėms ir gamtai. Taip, oro uostai neigiamai veikia aplinką, tačiau jų daroma žala yra daug mažesnė už bet kurią ekonomikos šaką, o be to, visi niekada nebus patenkinti, todėl nuolat sukamos galvos, kaip sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, ir tai pavyksta. Per 40 metų sėkmingai pavyko orlaivių degalų sunaudojimą sumažinti 70 %. Tai didelis pasiekimas.

Optimizmas išlieka

2000-ųjų rugsėjo 11 d. įvykiai JAV  buvo pati tragiškiausia situacija civilinės aviacijos istorijoje. Pirmą kartą civiliniai orlaiviai buvo panaudoti kaip ginklas žmonėms naikinti. ICAO daug padarė, kad tokie įvykiai nepasikartotų. Vis peržiūrimi veikiantys aviacijos saugumo susitarimai ir taisyklės.
Kaip ir visur kitur, aviacijoje reikalinga kantrybė. Po Saigono žlugimo 1975 m. Kinija pasakė, kad Pietų Kinijos jūra jau yra laisva ir virš jos galima laisvai skraidyti, tačiau prireikė dar daugiau kaip 25 metų, kol buvo pasiektas susitarimas tarp Kinijos, Vietnamo ir Hong Kongo. Taigi labai svarbu turėti optimizmo, aišku, laikas taip pat labai reikšmingas faktorius.
Kitas pavyzdys: nei Šiaurės, nei Pietų Korėjos viena kitos nenorėjo pripažinti, todėl oro erdvė tarp jų buvo uždaryta. 1981-aisiais ICAO prezidentas A. Kotaitas aplankė abi šalis ir jam pavyko pasiekti, kad jos tarp savęs užmegztų dialogą. Tiesa, tik 1997 metais jos pasirašė susitarimą dėl bendros oro erdvės.